Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=52175671
www.DELFI.lt
Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos, minimos lapkričio 25 d., ištakų, kaip bebūtų keista, reikėtų ieškoti prieš 10 metų pasaulyje prasidėjusiose Baltojo kaspino akcijose, kuriomis vyrai bandė apsiginti nuo visuomenės jiems kabinamų stereotipų. Vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas Algirdas Meškauskas pripažįsta, kad 90 proc. smurto atvejų šeimoje įvykdo vyrai, tačiau pabrėžia, kad 10 proc. jų patys tampa smurto aukomis. Taigi kokie mechanizmai išjudina tragišką smurto grandinę?
Vien vyro iškeldinimas iš namų situacijos neišspręs
„Viskas prasidėjo nuo 1989 m., kai vienas vyriškis išžudė daug moterų. Po šio įvykio vyrus masiškai pradėta tapatinti su smurtautojais ir kaltinti. Todėl vyrai nusprendė reaguoti, teigdami, kad dalis vyrų smurtauja, tačiau didesnė jų dalis to nedaro. Ir Lietuvoje, kalbėdami apie smurtą, mes dažnai užmirštame akcentuoti, kad smurtauja mažesnioji dalis vyrų. Tai labai svarbu nustatant klimatą visuomenėje bei norint tikėtis vyrų paramos šiuo klausimu. Gruodžio 15 d. įsigaliosiantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas iš tiesų žymi naują mūsų visuomenės brandos etapą. Tai iš tiesų didžiulis įvykis, už kurį dėkoti reikia pirmiausiai moterų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios nuosekliai kėlė smurto šeimoje problemą. Svarbiausias šio įstatymo aspektas, kad atsiranda galimybė smurtą tuoj pat sustabdyti. Mat smurtaujantis asmuo iškeldinamas. Tačiau tai dar ne viskas. Veiksmai, kurie turi būti atliekami įgyvendinant įstatymą, priklauso nuo daugelio institucijų“, - svarstė A. Meškauskas.
Pašnekovas pabrėžė, kad šiandien visuomenė deda lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro. 90 proc. atvejų taip ir yra: vyrai smurtauja prieš moteris, prieš vaikus ir pačius vyrus. Visgi lieka 10 proc., kai smurto aukomis tampa vyrai, arba vaikai tampa ne vyrų smurto aukomis.
„Noriu prisiminti, kad kai buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, juo buvo siekiama padėti moterims integruojantis visuomenėje, realizuojant savo naujus socialinius vaidmenis, bet pirmais metais, daugumos nuostabai, vyrų skundų dėl diskriminacijos buvo daugiau nei moterų. Taip pat ir šis įstatymas yra platesnis nei, kaip dažnai tenka girdėti įvairiuose pasisakymuose, įvairių pasitarimų rezoliucijose, kaip priemonė susodinti vyrus“, - teigė vyrų problemų žinovas.
Anot jo, tiek vyrai, tiek moterys gali keistis. Vyrai nėra išskirtinė žmonių grupė, kuri nesikeičia. Todėl smurto sustabdymas – tik pirmas žingsnis. O ką darysime toliau – kokių priemonių imsimės, kad pakeistume smurtautojo elgesį, kad santykiai, kurie yra netoleruotini, pasikeistų ir šeima būtų išsaugota? Esą šiuo metu vienintelė pagalba – pagreitintas skyrybų procesas.
Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti
„Aš labai tikiuosi, kad atsiras tam tikros programos. Šiaurės šalyse, kur yra didelis elgesio keitimo įdirbis, yra daugybė institucijų, kurios teikia konsultacijas, tačiau jos irgi neatsirado staiga. Anksčiau aš stebėdavausi – iš kur norvegai gauna tiek klientų. Pasirodė, kad įvairios institucijos, policija, gydymo įstaigos dalinasi informacija, bendradarbiauja. Pavyzdžiui, neįmanoma keisti smurtautojo elgesio, kol jis neatsikrato priklausomybės nuo alkoholio. Todėl dar laukia didžiulis darbas, kad padėtume tiek aukai, tiek smurtautojui. Daugelis bijo žodžio „padėti“, jis netgi išbraukiamas iš įvairių projektų. O juk tai reiškia pripažinti, kad asmeniui, kuris naudoja smurtą, reikalinga pagalba“, - pasakojo A. Meškauskas.
Anot pašnekovo, mes dažnai piktinamės smurto atvejais, bet nesuvokiame, kad patys esame smurtinės kultūros atstovai. „Ir gerai, kad taip padarė“, „jeigu galėčiau, aš jam kad... dėčiau“, - panašūs teiginiai yra įprasti.
„Žmonės neretai problemos sprendimą mato per smurtą – jie nebūtinai taip pasielgs, bet pritaria smurtui. Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti: tiek tarpusavio santykiuose, tiek auklėjant vaikus. Pavyzdžiu gali būti nesenas įvykis, kai jaunuoliai voliojosi ant pėsčiųjų perėjos. Vairuotojai išlipo iš automobilio ir juos primušė. Didelė dalis interneto komentatorių tokį elgesį palaikė – esą ką jie čia susigalvojo“, - svarstė su krizėje atsidūrusiais vyrais dirbantis pašnekovas.
Anot jo, mums didelę įtaką daro masinė kultūra, kurioje ypatingai išreikštas stereotipinis moters ir vyro vaidmuo. Atlikę per savaitę rodytų filmų analizę – kokiuose vaidmenys vaizduojami vyrai ir moterys, esą pastebėtume, kad vyras tradiciškai vaizduojamas kaip stiprus asmuo, nesvarbu, ar jis žudikas, gangsteris, ar teisybės ieškotojas, o moteris – lengvo elgesio, namų šeimininkė arba auka.
„Mūsų vaikai, žiūrėdami šiuos filmus, sėkmingai perima šį tradicinį šeimos modelį. Aš neironizuoju. Bėda ta, kad mes nesutariame, ką laikome tradiciniu šeimos modeliu. Deja, turime tokių tradicijų, kad, neduok, Dieve, jas kartoti. Mūsų tikslas turėtų būti pirmiausiai darni šeima, tuomet ir smurto išvengtume“, - teigė A. Meškauskas.
Smurtas – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą
Pašnekovo manymu, daugelį dalykų mes jaučiame ar matome – kaimynų, giminių, pažįstamų gyvenime, bet esame linkę užsimerkti. „Taigi visi esame smurto dalyviai, nors paprastai, kalbant apie smurtą, įsivaizduojamas prasigėręs, degradavęs asmuo. Policijos iškvietimuose iš tiesų vyrauja per išgertuves įvykę konfliktai, bet smurtas paplitęs daug plačiau. Žinodamas problemas, susijusias su skyrybomis – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan., labai bijau, kad įstatymas netaptų manipuliacijų įrankiu vienai ar kitai pusei“, - sakė Vyrų krizių ir informacijos centro atstovas.
Anot jo, įstatyme aiškiai pasakyta: kaltas tas, kuris smurtavo, nesvarbu, kokios buvo aplinkybės. Tuo tarpu tiek vyrai, tiek moterys savo smurtą teisina kaltindami kitus, kartais net iki absurdo, o gyvenimas būna toks susijaukęs, kad iš tiesų sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo arba kodėl metų metus besikaupianti nepagarba vienas kitam ėmė ir sprogo.
„Reikia pripažinti, kad vyrai – fiziškai stipresni ir dažniau linkę rodyti jėgą. Tikrai pasitaiko atvejų, kai smurtauti pirma pradeda moteris, tačiau vyras trenkia atgal taip, kad būtent jam kviečiama policija. Kita vertus, kiek man teko bendrauti, yra daugybė vyrų, kurie tik „stumtelėjo“, „pliaukštelėjo“, „neatsargiai pasisuko“, bet „smurtavusio“ aš nesu sutikęs nė vieno. Taigi vyrai bando teisintis, išsisukinėti, menkinti savo poelgį – esą jeigu jie, stipruoliai, būtų iš tiesų mušę moterį, pasekmės būtų visai kitokios. Tačiau tai ženklas, kad jie supranta pasielgę nederamai, ir prisipažįsta, kad tą akimirką nesusivaldė, prarado savo veiksmų kontrolę.
Iš esmės smurto atvejis – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą. Tai ir vyrų, ir moterų bruožas. Daugelis šeimų vargsta todėl, kad nesugeba atrasti partnerystės dvasios. Man tenka bendrauti ir su vyrais, kurie ateina į nėščiųjų mokyklą. Jie dar nieko nėra sugadinę, jų šeimos dar šventos, santykiai pakylėti. Iš tikrųjų žmonės nenori tokio gyvenimo, apie kurį dabar kalbame. Visi tiki, kad jų gyvenimas bus sklandus, kad meilė ir pagarba, kurią jie dabar jaučia, nedings. Ir nors žmonių gyvenime neatsitinka įvykių, kurie priverstų vienas kito negerbti, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, nesugebėjimas kritiškai įvertinti save, padaro savo darbą“, - dėstė A. Meškauskas.
Dėl pinigų besiplėšantis vyras manė, kad šeima turi būti dėkinga ir jį gerbti
Pašnekovas pateikė pavyzdį, puikiai apibūdinantį šiuolaikinio vyro savijautą. Vyrų krizių centre lankėsi dažnai išgeriantis vyras, kuris atvyko ieškoti pagalbos po incidento namuose. Kartą jis grįžo namo, kaip paprastai išgėręs, ir sulaukė piktos sūnaus replikos, kad atrodo kaip purvinas gyvulys. Įsižeidęs tėvas pamokas ruošiančiam vaikui užtvojo per galvą. Sūnaus ginti atlėkė žmona ir trenkė jam kažkuo, kas po ranka pakliuvo. Tuomet šis trenkė atgal, moteris išbėgo į laiptinę, pradėjo šaukti ir kaimynai iškvietė policiją.
Vyras aiškino, kad sūnaus įžeidimas jam buvo nepakeliamas, nes visos jo pastangos gyvenime buvo dėl vaiko. Tačiau per pokalbius paaiškėjo, kad viskas, ką jis darė – tik bandė uždirbti pinigus. Tačiau pats su vaiku nebuvo buvęs niekur – nei kine, nei atostogose, nei dar kur nors. Visur vaikas būdavo su motina už tėvo pinigus, o tėvo arba nematydavo, arba matydavo girtą. Tuo tarpu tėvas buvo įsitikinęs, kad vaikui daro didžiulę naudą ir vaikas turi jį gerbti.
Anot A. Meškausko, tai dažna problema – vyrų nesugebėjimas susidėlioti prioritetų. Jie įsivaizduoja, kad viskas, ko reikia šeimai, yra pinigai, ir nustemba, kad šeima nėra dėkinga. Esą tu visą gyvenimą neišlendi iš aulinių batų dėl šeimos, o ji dar turi pretenzijų, kad tie batai nešvarūs. Tuo tarpu kaip susikurti santykius, kad tave gerbtų, kai tu neuždirbsi, prarasi darbą ar sveikatą, neaišku.
„Smurtas dažnai kyla iš bejėgiškumo, iš baimės netekti mylimosios, nes ji grasinasi išeiti. Kaip ją kitaip sulaikysi? Mušti reikia. Juk niekas mūsų nemoko, kaip elgtis šeimoje. Saviveikla yra absoliuti, todėl ir turime tokius santykius – mušame vaikus, mušamės tarpusavyje. Beje, aš turiu ir tokių pavyzdžių, kai vyrai pripažino savo kaltę, bandė keistis, bet senoji aplinka nepriėmė jo pasikeitusio. Ne todėl, kad nepasitikėjo, o todėl, kad kitoks santykių organizavimas reikalauja visų dalyvių pastangų, o kiti stengtis nenori. Juk smurtas – tam tikras chaosas, sumaištis žmogus sąmonėje, neatitikimas tarp to, ką jis įsivaizduoja ir kaip yra iš tiesų“, - teigė Vyrų krizių centro atstovas.
Kai vyras ir moteris tuokiasi, jie abu atsineša savo skirtingas kultūras – kaip spręsti problemas, kaip bendrauti. Konfliktai kyla, kai šios kultūros nesutampa. Pavyzdžiui, yra vyrų, kurių draugė ar žmona užsiima prostitucija ir jie nemato dėl to problemų. Ir yra vyrų, kurie, tai sužinoję, nežinia ką gali padaryti. Taip pat A. Meškauskas susidūrė su vyru, kuris sekdavo savo žmoną – stovėdavo už medžių ir tikrindavo, ar jos niekas nelydi iš darbo. Nė karto neužtiko nieko įtartina, bet ir toliau ja nepasitikėjo.
„Vieni kitus mes renkamės labai stereotipiškai ir primityviai. Vyrai paprastai puikuojasi turtu, moterys „užkimba“, ieškodamos materialinių problemų sprendimo per santuoką, o kai vėliau lūkesčiai nebesutampa, visi jaučiasi apgauti, nes sąjunga kuriame ne remiantis noru būti su žmogumi, o noru turėti – jo turtą, statusą, grožį, dar ką nors. Ir jeigu ateini į šią sąjungą kaip nuosavybė, su tavimi ir elgsis kaip su nuosavybe. Po to galima tik stebėtis, kai vyrai uždarinėja žmonas namuose, neleidžia dirbti. Tai susiję su nepasitikėjimu. Todėl moterys turi būti labai įžvalgios, stebėti, kaip vyras bendrauja su savo draugais, su savo tėvais, koks jo požiūris į moterį. Mat taip jis ir bendraus“, - patarė pašnekovas.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=52175671
Smurtas šeimoje vyrų akimis: ar galima dėti lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro?
Inga Saukienė,www.DELFI.lt
© Shutterstock nuotr.
Vien vyro iškeldinimas iš namų situacijos neišspręs
Algirdas Meškauskas
© A.Solomino nuotr.
Pašnekovas pabrėžė, kad šiandien visuomenė deda lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro. 90 proc. atvejų taip ir yra: vyrai smurtauja prieš moteris, prieš vaikus ir pačius vyrus. Visgi lieka 10 proc., kai smurto aukomis tampa vyrai, arba vaikai tampa ne vyrų smurto aukomis.
„Noriu prisiminti, kad kai buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, juo buvo siekiama padėti moterims integruojantis visuomenėje, realizuojant savo naujus socialinius vaidmenis, bet pirmais metais, daugumos nuostabai, vyrų skundų dėl diskriminacijos buvo daugiau nei moterų. Taip pat ir šis įstatymas yra platesnis nei, kaip dažnai tenka girdėti įvairiuose pasisakymuose, įvairių pasitarimų rezoliucijose, kaip priemonė susodinti vyrus“, - teigė vyrų problemų žinovas.
Anot jo, tiek vyrai, tiek moterys gali keistis. Vyrai nėra išskirtinė žmonių grupė, kuri nesikeičia. Todėl smurto sustabdymas – tik pirmas žingsnis. O ką darysime toliau – kokių priemonių imsimės, kad pakeistume smurtautojo elgesį, kad santykiai, kurie yra netoleruotini, pasikeistų ir šeima būtų išsaugota? Esą šiuo metu vienintelė pagalba – pagreitintas skyrybų procesas.
Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti
„Aš labai tikiuosi, kad atsiras tam tikros programos. Šiaurės šalyse, kur yra didelis elgesio keitimo įdirbis, yra daugybė institucijų, kurios teikia konsultacijas, tačiau jos irgi neatsirado staiga. Anksčiau aš stebėdavausi – iš kur norvegai gauna tiek klientų. Pasirodė, kad įvairios institucijos, policija, gydymo įstaigos dalinasi informacija, bendradarbiauja. Pavyzdžiui, neįmanoma keisti smurtautojo elgesio, kol jis neatsikrato priklausomybės nuo alkoholio. Todėl dar laukia didžiulis darbas, kad padėtume tiek aukai, tiek smurtautojui. Daugelis bijo žodžio „padėti“, jis netgi išbraukiamas iš įvairių projektų. O juk tai reiškia pripažinti, kad asmeniui, kuris naudoja smurtą, reikalinga pagalba“, - pasakojo A. Meškauskas.
Anot pašnekovo, mes dažnai piktinamės smurto atvejais, bet nesuvokiame, kad patys esame smurtinės kultūros atstovai. „Ir gerai, kad taip padarė“, „jeigu galėčiau, aš jam kad... dėčiau“, - panašūs teiginiai yra įprasti.
„Žmonės neretai problemos sprendimą mato per smurtą – jie nebūtinai taip pasielgs, bet pritaria smurtui. Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti: tiek tarpusavio santykiuose, tiek auklėjant vaikus. Pavyzdžiu gali būti nesenas įvykis, kai jaunuoliai voliojosi ant pėsčiųjų perėjos. Vairuotojai išlipo iš automobilio ir juos primušė. Didelė dalis interneto komentatorių tokį elgesį palaikė – esą ką jie čia susigalvojo“, - svarstė su krizėje atsidūrusiais vyrais dirbantis pašnekovas.
Anot jo, mums didelę įtaką daro masinė kultūra, kurioje ypatingai išreikštas stereotipinis moters ir vyro vaidmuo. Atlikę per savaitę rodytų filmų analizę – kokiuose vaidmenys vaizduojami vyrai ir moterys, esą pastebėtume, kad vyras tradiciškai vaizduojamas kaip stiprus asmuo, nesvarbu, ar jis žudikas, gangsteris, ar teisybės ieškotojas, o moteris – lengvo elgesio, namų šeimininkė arba auka.
„Mūsų vaikai, žiūrėdami šiuos filmus, sėkmingai perima šį tradicinį šeimos modelį. Aš neironizuoju. Bėda ta, kad mes nesutariame, ką laikome tradiciniu šeimos modeliu. Deja, turime tokių tradicijų, kad, neduok, Dieve, jas kartoti. Mūsų tikslas turėtų būti pirmiausiai darni šeima, tuomet ir smurto išvengtume“, - teigė A. Meškauskas.
Smurtas – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą
Pašnekovo manymu, daugelį dalykų mes jaučiame ar matome – kaimynų, giminių, pažįstamų gyvenime, bet esame linkę užsimerkti. „Taigi visi esame smurto dalyviai, nors paprastai, kalbant apie smurtą, įsivaizduojamas prasigėręs, degradavęs asmuo. Policijos iškvietimuose iš tiesų vyrauja per išgertuves įvykę konfliktai, bet smurtas paplitęs daug plačiau. Žinodamas problemas, susijusias su skyrybomis – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan., labai bijau, kad įstatymas netaptų manipuliacijų įrankiu vienai ar kitai pusei“, - sakė Vyrų krizių ir informacijos centro atstovas.
Anot jo, įstatyme aiškiai pasakyta: kaltas tas, kuris smurtavo, nesvarbu, kokios buvo aplinkybės. Tuo tarpu tiek vyrai, tiek moterys savo smurtą teisina kaltindami kitus, kartais net iki absurdo, o gyvenimas būna toks susijaukęs, kad iš tiesų sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo arba kodėl metų metus besikaupianti nepagarba vienas kitam ėmė ir sprogo.
„Reikia pripažinti, kad vyrai – fiziškai stipresni ir dažniau linkę rodyti jėgą. Tikrai pasitaiko atvejų, kai smurtauti pirma pradeda moteris, tačiau vyras trenkia atgal taip, kad būtent jam kviečiama policija. Kita vertus, kiek man teko bendrauti, yra daugybė vyrų, kurie tik „stumtelėjo“, „pliaukštelėjo“, „neatsargiai pasisuko“, bet „smurtavusio“ aš nesu sutikęs nė vieno. Taigi vyrai bando teisintis, išsisukinėti, menkinti savo poelgį – esą jeigu jie, stipruoliai, būtų iš tiesų mušę moterį, pasekmės būtų visai kitokios. Tačiau tai ženklas, kad jie supranta pasielgę nederamai, ir prisipažįsta, kad tą akimirką nesusivaldė, prarado savo veiksmų kontrolę.
Iš esmės smurto atvejis – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą. Tai ir vyrų, ir moterų bruožas. Daugelis šeimų vargsta todėl, kad nesugeba atrasti partnerystės dvasios. Man tenka bendrauti ir su vyrais, kurie ateina į nėščiųjų mokyklą. Jie dar nieko nėra sugadinę, jų šeimos dar šventos, santykiai pakylėti. Iš tikrųjų žmonės nenori tokio gyvenimo, apie kurį dabar kalbame. Visi tiki, kad jų gyvenimas bus sklandus, kad meilė ir pagarba, kurią jie dabar jaučia, nedings. Ir nors žmonių gyvenime neatsitinka įvykių, kurie priverstų vienas kito negerbti, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, nesugebėjimas kritiškai įvertinti save, padaro savo darbą“, - dėstė A. Meškauskas.
Dėl pinigų besiplėšantis vyras manė, kad šeima turi būti dėkinga ir jį gerbti
Pašnekovas pateikė pavyzdį, puikiai apibūdinantį šiuolaikinio vyro savijautą. Vyrų krizių centre lankėsi dažnai išgeriantis vyras, kuris atvyko ieškoti pagalbos po incidento namuose. Kartą jis grįžo namo, kaip paprastai išgėręs, ir sulaukė piktos sūnaus replikos, kad atrodo kaip purvinas gyvulys. Įsižeidęs tėvas pamokas ruošiančiam vaikui užtvojo per galvą. Sūnaus ginti atlėkė žmona ir trenkė jam kažkuo, kas po ranka pakliuvo. Tuomet šis trenkė atgal, moteris išbėgo į laiptinę, pradėjo šaukti ir kaimynai iškvietė policiją.
Vyras aiškino, kad sūnaus įžeidimas jam buvo nepakeliamas, nes visos jo pastangos gyvenime buvo dėl vaiko. Tačiau per pokalbius paaiškėjo, kad viskas, ką jis darė – tik bandė uždirbti pinigus. Tačiau pats su vaiku nebuvo buvęs niekur – nei kine, nei atostogose, nei dar kur nors. Visur vaikas būdavo su motina už tėvo pinigus, o tėvo arba nematydavo, arba matydavo girtą. Tuo tarpu tėvas buvo įsitikinęs, kad vaikui daro didžiulę naudą ir vaikas turi jį gerbti.
Anot A. Meškausko, tai dažna problema – vyrų nesugebėjimas susidėlioti prioritetų. Jie įsivaizduoja, kad viskas, ko reikia šeimai, yra pinigai, ir nustemba, kad šeima nėra dėkinga. Esą tu visą gyvenimą neišlendi iš aulinių batų dėl šeimos, o ji dar turi pretenzijų, kad tie batai nešvarūs. Tuo tarpu kaip susikurti santykius, kad tave gerbtų, kai tu neuždirbsi, prarasi darbą ar sveikatą, neaišku.
„Smurtas dažnai kyla iš bejėgiškumo, iš baimės netekti mylimosios, nes ji grasinasi išeiti. Kaip ją kitaip sulaikysi? Mušti reikia. Juk niekas mūsų nemoko, kaip elgtis šeimoje. Saviveikla yra absoliuti, todėl ir turime tokius santykius – mušame vaikus, mušamės tarpusavyje. Beje, aš turiu ir tokių pavyzdžių, kai vyrai pripažino savo kaltę, bandė keistis, bet senoji aplinka nepriėmė jo pasikeitusio. Ne todėl, kad nepasitikėjo, o todėl, kad kitoks santykių organizavimas reikalauja visų dalyvių pastangų, o kiti stengtis nenori. Juk smurtas – tam tikras chaosas, sumaištis žmogus sąmonėje, neatitikimas tarp to, ką jis įsivaizduoja ir kaip yra iš tiesų“, - teigė Vyrų krizių centro atstovas.
Kai vyras ir moteris tuokiasi, jie abu atsineša savo skirtingas kultūras – kaip spręsti problemas, kaip bendrauti. Konfliktai kyla, kai šios kultūros nesutampa. Pavyzdžiui, yra vyrų, kurių draugė ar žmona užsiima prostitucija ir jie nemato dėl to problemų. Ir yra vyrų, kurie, tai sužinoję, nežinia ką gali padaryti. Taip pat A. Meškauskas susidūrė su vyru, kuris sekdavo savo žmoną – stovėdavo už medžių ir tikrindavo, ar jos niekas nelydi iš darbo. Nė karto neužtiko nieko įtartina, bet ir toliau ja nepasitikėjo.
„Vieni kitus mes renkamės labai stereotipiškai ir primityviai. Vyrai paprastai puikuojasi turtu, moterys „užkimba“, ieškodamos materialinių problemų sprendimo per santuoką, o kai vėliau lūkesčiai nebesutampa, visi jaučiasi apgauti, nes sąjunga kuriame ne remiantis noru būti su žmogumi, o noru turėti – jo turtą, statusą, grožį, dar ką nors. Ir jeigu ateini į šią sąjungą kaip nuosavybė, su tavimi ir elgsis kaip su nuosavybe. Po to galima tik stebėtis, kai vyrai uždarinėja žmonas namuose, neleidžia dirbti. Tai susiję su nepasitikėjimu. Todėl moterys turi būti labai įžvalgios, stebėti, kaip vyras bendrauja su savo draugais, su savo tėvais, koks jo požiūris į moterį. Mat taip jis ir bendraus“, - patarė pašnekovas.
Kaspinu prieš kumštį
„Kauno diena“ 2002-12-02
Ar 16 pasipriešinimo smurtui prieš moterį dienų bent kiek sušvelnins nuolat konfliktuojančių šeimų santykius?
Sociologų tyrimai rodo: dvi iš trijų Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą arba grasinimus. Kone kas antra ištekėjusi moteris patyrė sutuoktinio smurtą. Tik kas dešimta jų kreipėsi į policiją. Šie ir panašūs faktai akcentuojami daugelyje renginių, skirtų kovai su smurtu. Jų tikslas - siekti supratimo, kad smurtas yra nusikaltimas, didelis žmogaus teisių pažeidimas, turintis ne tik psichologinių padarinių. Prievartą patyręs asmuo negali būti laikomas dėl to kaltas, kaltininkas turi atsakyti už savo veiksmus, net jei jautėsi tam provokuotas.
Premjero solidarumas
“Jūs esate pirmas premjeras ir Prezidentas, kuris Lietuvoje segi Baltojo kaspino ženklelį. Segintis jį neturi teisės smurtauti”, - įspėjo Vyrų krizių centro vadovas Algirdas Meškauskas , įsmeigdamas ženklelį į A.Brazausko atlapą. “Ar jūs mane įtariate?” - nusijuokė premjeras. Vyrų krizių centro vadovas tikisi, kad, matydami šį solidarumo ženklą ant Vyriausybės vadovo atlapo, jį nešioti lengviau ryšis ir kiti vyrai. “Vyrai turi ko nors imtis, kad smurto prieš moteris ir vaikus bei kitus vyrus atvejų sumažėtų. Nesitaikstykime su tuo. Juk ne visi vyrai smurtauja, o tik nedidelė jų dalis. Jie užtraukia blogą reputaciją visiems”, - pabrėžė A.Meškauskas.
Pasaulinis vyrų judėjimas Baltojo kaspino akciją, prasidėjusią Kanadoje, rengia jau vienuoliktus metus iš eilės. Dažniausiai ji vyksta nuo lapkričio 25-osios, Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos, iki gruodžio 10-osios, Tarptautinės žmogaus teisių dienos. Šiemet pirmą kartą akcijoje dalyvauja ir Lietuva. Ją organizuoja Jungtinių tautų plėtros fondas moterims, Atviros Lietuvos fondas ir Vyrų krizių centras. Jos metu Lietuvos vyrams bus išdalyta 50 tūkst. baltų kaspinėlių, rekomenduojamų segėti švarko atlape.
Prie Baltojo kaspino akcijos prisijungė ir šalies premjeras Algirdas Brazauskas. Vyrų krizių ir informacijos centro atstovai baltąjį kaspiną perdavė ir Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininko pavaduotojui Česlovui Juršėnui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriui, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos pirmininkui Rimantui Kaireliui. Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisarui Erikui Kaliačiui įteikta tūkstantis atvirlaiškio kortelių. Jas policijos pareigūnai raginami išdalyti gyventojams, kvietusiems į buitinius konfliktus.
Šeimose kol kas liūdna
Lietuvoje per metus užregistruojama daugiau kaip 50 tūkst. smurto šeimoje atvejų. Šiemet sostinės policija užregistravo 4,3 tūkst. pareiškimų dėl smurto šeimoje - 3 proc. daugiau nei pernai. Pasak E.Kaliačiaus, nors smurtaujama šeimose smarkiau, moterys tampa drąsesnės ir dažniau dėl to kreipiasi į policiją. Tačiau ši mažai kuo gali padėti. Smurtaujantį vyrą galima sulaikyti iki 5 val., o nusikaltimo atveju (jei padarytas sunkus kūno sužalojimas) - iki 24 val. “Deja, kai vyras sumuša žmoną, paprastai lieka tik mėlynės, sunkesnių sužalojimų pasitaiko retai. Todėl smurtautojo sulaikyti ilgiau nei 5 valandoms pareigūnai negali”, - apgailestauja Vyrų krizių centro vadovas.
Moterų krizių centrų atstovės pastebėjo, kad smurtaujančiojo šeimos nariams sunku sulaukti policijos pagalbos. Anot Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus vyresniosios inspektorės Jūratės Stukienės, iškvietimai malšinti buitinius konfliktus labai sudėtingi ir beviltiški. Moterys bėdoja, žada kelti bylas, prašo nukreipimo į medicininę komisiją. Tačiau po kelių dienų persigalvoja, susitaiko. Kai taip nutinka vienoje šeimoje keletą kartų, nesinori daugiau reaguoti į panašius kvietimus. Net paprašiusios parašyti ieškiminį pareiškimą skyryboms, moterys dažnai nesikreipia į teismą.
Krizių centrų daugėja
Moterų krizių centrai veikia sostinėje, Kaune, Kretingoje, Alytuje, Marijampolėje, Prienuose, Raseiniuose, Kėdainiuose, Vilkaviškyje, Mažeikiuose, Utenoje.
“Smurtas - anaiptol ne tik asocialių asmenų bėdos. Jį bei psichologinį terorą patiria ir respektabilių šeimų moterys. Joms apie savo bėdas sunkiau kalbėti. Fizinį ar psichologinį smurtą patirianti moteris degraduoja, stumiama į neviltį, vaikai sunkiai traumuojami. Visuomenė nesuvokia, kiek daug žmonių nemato gyvenimo prasmės dėl nesantaikos, smurto šeimose, bet bijo keisti situaciją”,- sakė Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė Aušra Vyšniauskienė, pastebėjusi, kad kaimo moterims sunkiau nei miestietėms: jas namuose laiko ne tik materialinė priklausomybė, bet ir ūkis, gyvuliai.
A.Vyšniauskienė apgailestauja, kad šalyje nėra darbo su smurtautojais sistemos. Ar ne paradoksas, kad namuose įsisiautėjus vyriškiui, moteris su vaikais bėga ir ieško nakvynės kur papuola, o smurtautojas ramiai gyvena namuose. Ji įsitikinusi, kad motinai su vaikais turėtų būti užtikrinama įprasta namų aplinka, o išvežamas smurtautojas. Daugelyje šalių jiems privaloma psichologų pagalba, tai duoda gerų rezultatų. Norintis į šeimą grįžti toks žmogus privalo su specialistų pagalba mokytis keisti savo elgesį.
Netradiciniai sprendimai
“Labai svarbu kelti moters dvasią, savigarbą, pasitikėjimą savimi, nes tik psichologiškai stipri asmenybė išvengia smurto. Neretai paaiškėja, kad tai - ne tik partnerio pasirinkimo klausimas. Su kitu vyriškiu moterims neretai iškyla tos pačios bėdos, norinčioms jas įveikti būtina keistis pačioms”,- sakė Prienų krizių centro atstovės Audronė Stanevičienė ir Edita Skalskienė.
Labiau pasitikėdamos savimi moterys randa netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, skirtis nesutinkantiems vyrams suranda kitas gyvenamąsias patalpas, sudaro sąlygas tarpusavio santykius įvertinti iš atstumo.
“Kai tapau tvirtesnė, pasiryžau netylėti mokoma kumščiais, vyras nustojo prieš mane kelti ranką”, “Jei priekabių pradėjęs ieškoti vyras bando mane mušti, sviedžiu indus į žemę. Tai jį sulaiko, matyt, jaučia, kad pradėjęs mušti, smūgio sulauks ir jis. Tik lėkštės brangiai kainuoja. Dabar virtuvėje ir miegamajame laikau stiklainių - jų negaila daužyti”, - Moterų krizių centrų savanorės ir psichologės girdi daug panašių prisipažinimų.
Nusikaltėlė ar auka
Bendraudamos su buvusiomis kalinėmis, Krizių centrų darbuotojos dažnai svarsto, ar jos laikytinos nusikaltėlėmis ar aukomis. A.Vyšniauskienė pastebėjo, kad sutuoktinius ar sugyventinius nužudžiusios ar pasikėsinusios tai padaryti moterys patyrė jų smurtą.
Štai vienas bandymas nužudyti. Grįžęs namo girtas vyras grasino žmonai. Ši užtrenkė virtuvės duris ir jo neįsileido. Tai vyriškį labai įžeidė, šis trankė duris, grasindamas jas išlaužęs nepalikti moters gyvos. Kai jis pradėjo laužti duris, moteris griebė virtuvinį peilį. Durys neatlaikė, vyras puolė, moteris gynėsi. Kai šis sukniubo ant virtuvės įrankio, moteris iškvietė greitąją. Ji nesitikėjo, kad taip lengvai sužeis vyrą.
Anot Kauno krizių centro vadovės, ypač skaudu, kad šešerius metus kalėjusi moteris negalėjo matyti savo mažamečių vaikų. Motinai grįžus iš kolonijos, šių ryšių nepavyko atstatyti.
Kitos priemonės
Premjeras A.Brazauskas įsitikinęs, kad būtina griežtinti bausmes smurtautojams: “Reikia kažką daryti su tais vyrais. Gal į “daboklę” uždaryti kokioms trims paroms. Ir aišku, kad jiems skiriamos per mažos baudos. Vyrų krizių centras galėtų imtis iniciatyvos parengti reikiamas įstatymų pataisas. Vyriausybė pasirengusi kuo galėdama padėti. Tik duokite pasiūlymų, suteikite informacijos, kokia yra kitų šalių patirtis, kokių priemonių jos imasi”. A.Brazauskas ragino užsiimti ne vien agitacija, bet imtis ir konkrečių veiksmų, kelti tokius faktus į viešumą.
Nuo šių metų pradžios veikiančiame Vyrų krizių ir informacijos centre jau apsilankė daugiau kaip 50 vyrų. “Paprastai į mus kreipiasi išsilavinę vyrai, turintys darbą. Jie supranta problemą ir ieško pagalbos. Tokiems padėti lengviau. Tačiau, ką daryti su tais, kurie serga priklausomybės ligomis, yra iš nedarnių, netgi asocialių šeimų, neturi darbo, pajamų? Juk tokių smurtautojų - dauguma. Baudomis ar kalėjimu jų labai nepagąsdinsi, nors didinti baudas reikia”,- sakė A.Meškauskas.
Jis priminė Skandinavijos šalių patirtį, kad labai efektyvios yra priverstinės specialistų konsultacijos arba specialūs kursai. Jos skiriamos kaip alternatyva baudai. Jei kaltinamas smurtavimu žmogus per tam tikrą laiką į specialistą nesikreipia, nelanko kursų, turi mokėti baudą. “Tikimės, kad tai paskatintų bent kai kuriuos susimąstyti, ką jie daro”, - sako A.Meškauskas. Galvojama apie galimybę smurtautoją laikinai atskirti nuo šeimos. Viena iš bausmių turėtų būti smurtautojui atimta teisė tam tikrą laiką bendrauti su jo šeima. Tada būtų galima ramiai išsiaiškinti situaciją. Dabar dažnai, išvykus policijai ar vyrą sulaikius kelioms valandoms, jis ir vėl grįžta į šeimą ir kerštauja. Moteris kitą kartą vengia skųstis. Ratas užsidaro.
Vyrų neviltis
Krizių centrų darbuotojų pokalbyje su žiniasklaidos atstovais buvo pastebėta, kad smurto aukomis tampa ir vyrai. Anot Kauno nakvynės namų vadovo Zenono Abramavičiaus, dažniausiai jį pataria pusamžiai darbo ir autoriteto namuose netekę asmenys.
Vyrų krizių ir informacijos centro savanoris Algis Davidavičius pastebėjo, vyrai smurtauja iš nevilties, nesugebėdami kitaip parodyti savo svarbos. Pašnekovas mano, kad smurtą galima traktuoti kaip siekį vadovauti ar kontroliuoti situaciją, vengimą parodyti savo silpnumą, bejėgiškumą.
Kas jį paskatino dalyvauti kampanijoje prieš smurtą? “Asmeninė patirtis. Esu nukentėjęs nuo smurto ir pats bandžiau kelti ranką. Augau išsiskyrusioje šeimoje, mano santuoka iširo. Žinau, kad smurtaujantis vyras gali išmokti elgtis kitaip. Noriu dalytis šia patirtimi”,- sakė Vyrų krizių ir informacijos centro savanoris.
________________
______________________________________________________________
_______________________________________________________________________________Ką man reiškia Šatrija? Negalėčiau nusakyti... Man ten gera. Ten mano namai...
