tėvui, nors tiek








Tėvui, nors tiek: lietuvių poetų eilėraščiai.
Sudarė Algirdas Meškauskas

Justinas Marcinkevičius

TĖVO ŽIEMA

Iš aukštųjų mano tėvo medžių
jau seniai išskrido visi paukščiai.
Ir dabar į juodas jų šakas
visą žiemą krinta šaltos žvaigždės.
Ilsisi seni laukų padargai:
arklas, dalgis, rankos ir akėčios.
Rodos, kad jau nebėra kur eiti.
Rodos, kad nebėra jau kuo stebėtis.
Sunkūs jo gyvenimo stebuklai
neįrėminti, neaprašyti liko –
kas įrėmins vandenį ar žolę,
aprašys pavasarį ar žiemą?
Kai gerai įsiklausai, tai naktį
iš netolimo tvartelio girdis,
kaip giliai ir sunkiai atsidūsta
persenus, ištikima žalmargė.
Viskas sutelpa į vieną mintį...
1966



Straipsnio nuoroda:

 

A. Meškauskas: poezija - kaip tėvo pradžiamokslis

2008 birželio mėn. 01 d. 12:43:00
www.vakarozinios.lt

"Sodros" valdybos komunikacijos skyriaus vedėjas, Vyrų krizių centro įkūrėjas Algirdas Meškauskas pusę metų bibliotekose rinko lietuvių poetų eilėraščius apie tėvą. Šiandien jie sugulė į knygą "Tėvui, nors tiek", kurioje - aštuoniasdešimt eilėraščių. Tiek, kiek pavyko surasti. Knygos sudarytojas - apie tai, ar aštuoniasdešimt eilėraščių yra daug?
Tėvui rašyti nedrįstama
Eilėraščių motinai yra prirašyta begalės - vien Juliaus Jasaičio sudarytas lietuvių autorių eilių apie motiną rinkinys net dviejų tomų, o štai apie tėvą niekas niekada rinkinių nesudarinėjo, nematė reikalo. O ir surinkti tokius eilėraščius nebuvo paprasta - jų nėra daug, dalis jų - niekam nededikuoti ir net žodis "tėvas" juose nefigūruoja. Kaip manot, kodėl?
Esu vienas iš Vyrų krizių centro įkūrėjų, domiuosi tėvo, vyro padėtimi ir savijauta šiandienėje visuomenėje ir galiu atsakingai teigti, jog vyrai šiandien pasaulyje jaučiasi kur kas nejaukiau nei moterys, o tėvai - nejaukiau nei motinos, nes jos sulaukia daugiau dėmesio, daugiau pagarbos ir todėl daugiau galimybių tikėti to, ką daro, taurumu.
Tėvo ir vaikų ryšiai tradiciškai yra nutolę ir vyrai kenčia dėl to. Štai kad ir minėti eilėraščiai tėvui - įdomu tai, kad dauguma jų parašyti mirusiems tėvams. Gyviems, matyt, neišdrįstama rašyti, neišdrįstama parodyti tėvui jam sukurto eilėraščio, atvirai parodyti jausmus, švelnumą...
Tėvą atstoja daiktai
Manau, taip yra dėl tradicinio požiūrio į vyrą, vaikų tėvą. Labiausiai pabrėžiama tėvo savybė - maitintojas, teikiantis materialinę gerovę. Ir pats vyras ima laikyti tai savo, kaip tėvo, prioritetu. Jis stačia galva pasineria į darbą, idant galėtų nupirkti žmonai, vaikams gražesnių drabužių, sotesnį kąsnį, patogesnį, prabangesnį namą, automobilius...
Jis visa tai pasiekia, atsikvepia, atsigręžia į šeimą, o šeima - jau seniai išmokusi gyventi be jo, todėl jo noras dalyvauti šeimos gyvenime kitus narius ima erzinti nelyg įkyrumas... Vyras jaučiasi nelaimingas, o dėl to kenčia visa šeima, prasideda barniai, psichologiniai barjerai, neviltis.
Kaip tik dėl šeiminių santykių dažniausiai jaučiasi nelaimingi vyrai, net tie, kurie iš šalies atrodo tiesiog laimės kūdikiai. Tai todėl, kad vaikai įpranta labiau vertinti tėvo uždirbtus daiktus nei patį tėvą, nebelieka šilto, artimo, tikro santykio.
O juk tarp visų tėvui parašytų eilėraščių nerasime nė vieno, kur būtų dėkojama už pinigus ar prabangų automobilį, - poezijoje (kuri negali būti neatvira) kalbama apie gilesnius, tauresnius dalykus. Tad verta pagalvoti, kuri tėvo pareiga svarbesnė - kaip fizinio ar kaip dvasinio maitintojo?
Didaktinis aspektas
Taigi kaip tik per poeziją bandysiu "auklėti" vyrus, kad patys save gerbtų ir suprastų, kad "tėvas" yra lygiai tiek taurus žodis kaip ir "motina". Dauguma vyrų per ilgą laiką įtikėjo apie juos nuolat kartojamomis "tiesomis", esą vyrai yra riboto jausmyno, be atsakomybės jausmo, gašlūs ir nešeimyniški iš prigimties. Tačiau iš tiesų taip nėra -nereikia bijoti savo jausmų, nereikia patiems prisiimti esančio nuošalyje pozicijos. Juk jausmai - pats svarbiausias šio pasaulio turtas.
Mums atrodo, kad skųstis dėmesio trūkumu - nevyriška, o tą mūsų "vyriškumą" šeimos nariai supranta kaip abejingumą. Todėl ir patys neskuba rodyti mums jausmų, neva jis vyras - jam nereikia.
Štai jums įrodymas - artėjant Motinos dienai, televizorius visais kanalais apie ją skelbė, reklamavo šiai šventei skirtus renginius, tauta ruošėsi Motinos dienai, o dabar artėja Tėvo diena - ar ką nors apie tai girdime? Tauta net nežino, kaip tokią šventę švęsti - ji neįprasta. Kaip tik todėl ir sudarytą poezijos apie tėvą rinkinį pavadinau "Tėvui, nors tiek", turėdamas omeny ir tai, kad tėvui šiandieniame gyvenime dėmesio beveik nebelieka. Tad ši knyga ir yra tas "nors tiek".
Tuščias lapas
Daugelis vyrų taip įtikėję, jog šitaip ir turi būti, kad net sąmoningai negali įvardyti savo psichologinės būsenos priežasčių. Nenoriu bandyti jų nuomonės pakeisti, noriu tik paklausti - ar jie norėtų, kad jų vaikai jiems parašytų eilėraštį, ir kada to norėtų - po mirties ar kiek ankstėliau?
Visa tai priklausys nuo to, kada patys suprasime, jog tėvas - tauri ir garbinga misija, pagrįsta jausmais, o ne finansiniais įsipareigojimais. Ir kad pats esate geras, mylintis tėvas. Galite juo būti.
P.S. Beje, knyga pabaigiama tuščiu lapu - vieta neparašytam eilėraščiui. Tų, kurie išdrįs.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius"