Mano eilėraščiai

 

 

 

Straipsnio nuoroda:

http://www.alfa.lt/print/10523340/

Bėgančio laiko palytėti eilėraščiai

Visiems pažįstamas buvęs televizijos diktorius, dabar ryšių su visuomene specialistas Algirdas Meškauskas išleido poezijos knygelę „Laikas meilėje sutampa“.


Ją lydi nepamirštamu diktoriaus tembru įgarsintų rinkinio eilėraščių kompaktinė plokštelė. „Juokais sakau, kad klausydamas skaitomų eilių žmogus geriau tave supras.
Esu skaitęs daug poezijos, ir į televiziją atėjau tik todėl, kad deklamuodavau. Man patinka balsiai skaityti eilėraščius, o savuosius - trigubas malonumas“, - LŽ prisipažino A.Meškauskas.
Turtingos kūrybinės ir tarnybinės biografijos autorius sakė, kad meilės lyrikos eilėraščiai sudaro didesnę knygelės dalį. „Su kuo pakalbėt, / kam išsakyt savo skausmą?“ - taip pradedamas poezijos rinkinys.
Aiškindamas knygelės pavadinimo prasmę A.Meškauskas teigė suvokiantis laiką kaip amžinybę, kurioje kiekvienam mūsų teko nedidelė dalelė. „Net skirtingais laikais gyvenusių, vienas kito nepažinusių žmonių dalelės meilės ryšiu susisieja“, - tokį tikėjimą atskleidė jis.
A.Meškausko meilės poezijos objektas yra platesnis už moterį. Tai nekonkretus, susikurtas vaizdinys, kurio tikrovėje nėra. Tačiau be žmonos Kristinos, pasak pašnekovo, ši knyga nebūtų atsiradusi.
Eilėraščių autorius sutiko, kad jam būdingesnės minorinės natos. „Meilės tema neatsiejama nuo liūdesio dėl skubančio laiko. Netekties, praradimo nuojautos man jau nepavyksta nuslėpti.
Eilėraščiai pažymėti laikinumo ženklu“, - kalbėjo penkiasdešimtmetį pernai minėjęs A.Meškauskas. Kūrinėlius jis dažniausiai sueiliuoja pakeliui. „Tik svarbu spėti užrašyti mintis“, - sakė autorius, eilėraščių rinkinį „sušlavęs“ iš kelių užrašų knygelių.
A.Meškauskas prisipažino kartais nusižengiantis tarnybinei etikai - imantis rašyti darbo metu. „Vienas eilėraštis, tiesa, nepatekęs į knygelę, atsirado per sausą dalykinį susirinkimą, kuriame kalbėta apie biurokratinės rutinos reikalus“, - juokdamasis pasakojo pašnekovas. Klausiamas, ar poezija padeda įveikti vyrų krizes, knygelės autorius atsakė: „Ypač.“
A.Meškauskas atkreipė dėmesį, kad poetai dažniausiai rašo eilėraščius mamai, o tėvui jie dedikuojami tuomet, kai šio jau nebėra. „Jausmus tėvui poetas atranda per netektį. Ką tai reiškia?
Kad mes ne taip bendraujame. Tėvo ir sūnaus santykiuose per mažai jausmų. Kuo daugiau jausmų, tuo esame turtingesni. Eilėraštis yra viena iš jausmo reiškimo formų. Poezija padeda būt geresniam, atlaidesniam, išsivaduoti nuo vartotojiško žvilgsnio“, - žėrė A.Meškauskas.
„Aš išeisiu drėgnais Žemaitijos miškais“, - šiuo eilėraščiu jis baigia savo rinkinį ir reiškia viltį kada nors išeiti į sceną, atvirą susitikimą su skaitytojais.





Algirdas Meškauskas
Laikas meilėje sutampa
eilėraščiai
2010
ISBN 4542431541
© Algirdas Meškauskas


* * *

Su kuo pakalbėt,
kam išsakyt savo skausmą?
Negaliu toliau taip skubėt
ir girdžiu, ir jaučiu širdies gausmą...

Pavargau, tikrai pailsau,
nuo ėjimo cirko lynu.
Pasėdėk su manim, prašau,
įpilsiu tau taurę vyno...



* * *

Į mano atmintį nebetelpa daiktai, nebetelpa laikas,
nebetelpa meilė. Jau visko per daug prisirinko,
prisikaupė, bet niekas nesusitaupė.
Tik tvanku ir ankšta...
Mano atmintis per mintis basomis jausmų žarijomis,
svajonių šukėmis vaikšto ir kraujuojančiomis pėdomis
piešia vaizdus jau matytus ir užmirštus,
pradingusius kartu su vėjo išpustytais praeities pelenais.
Kartais atmintyje suskamba
kažkieno užklydę žodžių žingsniai,
paklydę žvilgsniai kartais paliečia.
Gal ir mane jie atmena... Daugiau nėra kam...
O pamilt ar gali paklydęs žvilgsnis?



* * *

surūdiję vyriai
durų pasvirusių
per širdį dūriai
veria su girgždesiu
sukluso tyliai
malda suklupusių
girdisi dūžiai
akių pravirkusių


* * *

Verksmas skaudžiai sugėlė
Sudrėko akys...
Tyliai taurę kėliau
Tave praradęs.

Bandžiau skandinti netektį,
Ant gyvenimo pykau.
Tu negrįžai šią naktį,
O gal aš tave palikau?

Tik nuotraukoj tavo alsavimas.
Tu nuotaka tarp gėlių.
Kažkur pasiklydo gyvenimas,
Gal todėl ir liūdžiu...



* * *

Apniukusią vasario popietę,
apspangusią mano nuotaiką
staiga išblaivė nelaukta šypsena,
kurią netikėtai pagavau pažliugusioje gatvėje
ir susijaukė mano būsena,
kai graži,
seniai matyta moteris mane atpažino
prisnigusiame, murziname pavakaryje tarp skubančiųjų
ir tarytum paglostė neatpažįstamai susenusį
ir neskustą mano veidą,
savo žvilgsniu, lyg spinduliu,
priminė pavasarį,
kurio jau nebesitikėjau pasigesti...

 

* * *

Užmušu laiką
Nukertu ryšį
Išraunu jausmus
Sutrypiu meilę
Paminu viltį
Sugriaunu tikslus
Skandinu vienatvę
Pametu žvilgsnį
Ir sėdžiu ramus…
 

* * *

Kur mano bučiuotos merginos... moterys...
Ne į žanduką, o į lūpas karštai.
Jūsų vardus reikėjo užsirašyti ant popieriaus,
Jau išbluko net veidai...

Ir nesugrįžta žodžiai pasakyti,
Paskraidyti išėję jausmai – nutūpė toli toli...
Iš ten jaunystės jūsų jau nebematyti
Ir negali atskirti kur sapnai, o kur vaizdai tikri.

Merginos ... moterys... svajingos... Vėl lankos
Nuodėmingos mintys ir lūpom sušnibžda šalia
Kažkas, gal lapų rudeninių maldos.
Sklando rūkuose daina su suknele balta balta...

Lašai suspindę ant skruosto pakibo,
O nutolę karšti krūtinės tvinksniai
Ir jausmų potvyniai horizontan pakilo –
Ir stebi mane gal žaibai, gal jūsų mirksniai...

 

* * *

Mano bendraamžės moterys...
Jūs liestos ir vyrų ir laiko –
Vis dažniau jau kalbat poterius
Ir bučiuotis vis rečiau pasitaiko.

Buvau jums per jaunas,
Nežiūrėjot į mane,
Dabar jau man per senos,
Sėdit vienišos kieme

Kai prisimenu šokius ir barus,
Esu ant jūsų truputį piktas.
Kokius nuėjau kryžiaus kelius!
Kiek kartų buvau paliktas...

Bet gal susitaikysim –
Nebe toks svarbus jau amžius,
Duonos pasiraikysim
Ir lesinsim balandžius...


* * *

Žiūrėjau į mane lietusias lūpas,
į akis, kurias kažkada bučiavau,
jos žvilgsnis atrodė, lyg lietus, liūdnas,
kažko svarbaus jame neberadau...
Sau vyną pyliau ir pyliau,
o jos taurė rymojo užsnūdus,
aistros pelenai pleveno tyliai,
į seną laužavietę vėjui papūtus...
Dingusių svajonių geriau nesutikti,
jos lyg elgetos įkyrios,..
bet ar lengviau bus užmigti,
viską ištrynus?..


* * *

bučiniui nepasiekiamos
ašaroms išdidžios
akys mylimos
vilčių neišpildžiusios
akys nutolusios
akys prarastos
mus palikusios
gal nesuprastos
pasiekia per laiką
žvilgsnis prisimintas
sutikęs paduotum ranką
nors ir buvai atstumtas
akys nutolusios
ašaroms buvo išdidžios
jau prapuolusios
bet atmintin įsilydžiusios


* * *

Kieme mergaitės žaidė
Ir kas vasarą vis stypo.
Lėles į dūsavimus keitė,
Kol vieną pavasarį pražydo.

Ir nebeliko jų kieme,
Tik kartais pralekia išsiausčiusios.
Suskamba jų juokas vakare
Ir liūdi smėlio dėžės tuščios.



Daugiabučio kieme

Tamsoje merginos kvatojas,
Vyrukas spjūviu nusikeikia.
Kažkas šunį vedžiodamas kamuojas,
O kaimynui kilimą išdulkinti dar reikia.


Tvenkiasi vienatvė

Gal ir geriau taip...
Nemėgstu triukšmo ir gailesčio.
Nėra laiko stenėti kai senėti pagrindinis tikslas,
iškęsti skausmą raumenų ir smegenų ir sąžinės...
Esu susilažinęs dėl lemties rezultato,
turėčiau laimėti ramybę ir visišką ramybę.

Kitoje rungtyje būsiu teisėjas...



* * *

tuščia..
tu čia?
ar jau išėjai...
vėjai tave nunešė
suplėšė tarytum burę
mano jėgą
nupūtė žiedadulkę
tarytum brangiausią
maldaknygę
aš piemenėlio dūdele
sugrosiu
išsvajotai mergelei
dainelę
tik nerūpi niekam
vienišo
laiką pametusio
taurę išliejusio
išeiti pakilusio
vyro dainos
čia
tuščia..


Nerimo nuojauta

Skuba žmonės namo po darbų,
Vilnius pritemęs, vėsoka,
senamiesčio gatvėm trečią ratą einu,
žvalgaus, lyg turistas nebuvęs ilgokai.

Iš kažkur kepsniais pakvipo,
kitur dūmija jaunimėlis, susibėgęs aptart reikalų,
paskutinį ratą suku – neisiu ketvirto,
nežinau kur pasuksiu, kokiu keliu...

Mano žingsniai – lyg eičiau per dirvą suartą,
mano mintys – lyg perdangos sunkios,
jei lauktų kas, nueičiau į vietą sutartą,
jei elgetą sutikčiau – monetą duočiau smulkią.

Niekas nelaukia ir nieko neprašo,
nieks neskaičiuoja kiek kartų praeisiu,

o ir man tie praeiviai panašūs,
ir man jų nereikia, apsieisiu...
Tom pačiom gatvėm einu
trečią ratą, paskutinį –
jau grįšiu namo, atrodo... sveikstu...
Nurimo jausmų griaustinis...



* * *

...tylu...
visi sumigo...
tik širdis,
lyg arklys
laukinis šuoliuoja
per degančius smilkinius,
spardo virpančią krūtinę,
lyg nekaltas kalinys,
reikalauja išleisti
į laisvę...
o gal...
aš pagaliau susidėvėjau...
ir perkaitusios mintys
mano verdantį kraują,
lyg ugnikalnio lavą,
telkia paskutinei bangai...


Žolinių naktis

Kokia tyli naktis...
Nei garso...
Tiktai mintis
Svajonių skrynią
Seną varsto...

Kokia tyla...
Tiktai širdies raminantis pulsas...
Ir lyg kulka,
Mintys pakelia gyvenimo dulkes...

O kaip tylu...
Ir danguje ir žemėj,
Atrodo viską surandu
Savoj minčių skrynelėj...

 

Konarskio 49

Buvau užėjęs ten, kur dirbau kažkada.
Mane atsiminė, bet priėmė kaip svečią.
Jausmą pajutau kaip niekada,
Kuris lyg kėdė mirtininko krečia...

Tos sienos, tie daiktai...
Tik trūksta seniai matyto veido!
Ir supranti, kad laiką praradai,
Jį atmintis pro praviras duris išleido...

Ir nežinau jau ko gailiuosi.
Ar to, kas buvo taip brangu?
O gal sugrįžęs aš džiaugiuosi
Tuo, ką iš čia išėjęs surandu?



* * *

akmuo ant kalno sensta
pilkoj sunykusioj žolėj
saulutė šypteli ir skęsta
vėjelio sujauktoj gelmėj
prie to akmens jaučiuos stiprus
gal liūdnas, bet ne vienas
suvilgo samaną lietus
ir nuskrenda per dangų dienos....


* * *

Girtos mergos stoviniuoja prie stoties,
Troleibusai grįžta į parką.
Šilta, šilta birželio naktis,
Nereikia net švarko.

Mergos jau baigė darbus suderėtus,
Skaičiuoja kiek gavo už kūną grynais.
Joms niekas nieko nežadėjo,
Dėvėtas numetė paryčiais.

Nežiūrėkit į mane, aš jums ne klientas,
Man skubiai reikia namo.
Aš įsimylėjęs, todėl šventas!
Parlydi mane benamis šuo.

Taurė teliko tos nakties...
Greitas rytas birželio...
Taip tvinksi galvoje – ir nėra širdies,
Pasimetė viskas,.. neliko ir kelio...



* * *

Esu tuščias indas,
Kupinas vakarykščio liūdesio.
Esu žuvis, kurią smaugia tinklas,
O gal esu pernykštė žolė be šnabždesio?

Mano akys atspindi nuovargį,
Proginis švarkas trenkia pelėsiu.
Jei suspėsiu įveikti minties nuopuolį,
Liūdesio indą vidurį plento padėsiu...



* * *

išėjau
vėsoka
jaučiuosi lengvas
lyg perpučiamas
vėjo instrumentas

šypsaus
o manęs
nepastebi
net savi
lyg nematomas
būčiau
juodu kostiumu
batai ankšti
ne mano pirkti
norėčiau išgerti vandens
tik kur pasidėti rožančių?


* * *

Slenka speigas ledu
Per baukščiai sustirusias nendres
Siunta neradęs bangų
Bet tyli dantis sukandęs
Ir aš neturiu draugų
Ir man kartais pikta vienatvėj
Atšilus orams gėlių surandu
Tik meilė nevaikšto mano gatvėj


* * *

Saulėlydis...
pradžia nakties...
o kas, o kas mane pakvies...
kur vėjo ir ajerų kerai...
tu išėjai...
nėra žvaigždės...
tik ūkana, migla...
ir vėl viena
liūdna daina...
už ajerų
vėjelis dūsauja kartu...


Pūgoje

Patvoriais vėjas pūgą šokdina,
per naktį siaučia pakiemiais.
Tai langinę, tai duris paklibina,
švilpia tvorom, ritasi stogais.
Nei žmogaus, nei šuns balso,
nei žvaigždžių, nei žiburio languos.
Tamsoje brendu per pusnį klampią,
parankėje pūgą, lyg nuotaką veduos.
Ji degina skruostus, lenda bučiuotis,
o vėjas stumdo ir tampo skvernus.
Jūsų naktis ši, pūgos neviliosiu,
svarbu man pasiekti namus...


Gimtadienio naktis

Tvarkingai tiksi laikrodžio mechanizmas,
rodos smilkinius dilde šlifuoja,
širdis spaudosi lyg klizma,
o po grindim graužikai darbuojas...
Stiklelį perpiltą nugeriu...
aštrų durklą pirkau,
bijau peilio į nugarą,
pelių nebijau...
Visi mokslinčiai sumigę,
paaiškint nėra kam,
kad mano gyvenimas netikęs,
o mano mintys – pašaras šernam...
Netinka? Praeikit, nelyskit neklystantieji!
Šiąnakt komentarų neturiu,
nupiešiu gėlę nevystančią
ir įteiksiu ją sau dovanų...



Popierinis

Parašyta – kirviu neiškirsi.
Pasakyta – nepagausi, lyg žvirblio lankoj.
Šmeižtas smogia į paširdžius,
Mėto kas papuola rankoj,

Spardo turgaus aikštės vidury –
Minia džiaugsmingai klykia...
Matau – ten, pakrašty,
Kažkas ašarą braukia tyliai...

Vieni džiūgauja, o kažkam gaila...
Tik budelio popierinė kariauna
Raideles rikiuoja pagal komandą.
Ir smeigia – ir sminga lig kriaunų....

Neskauda. Tik truputį maudžia.
Išsikviečiau laiką – pagydys ar paguos.
Taurė išsipylė ir lapai sukibo, neatsiverčia,
Raidelės sumigo apkasuos.

Rytas. Žvarboka. Krosnį užkuriu.
Liepsnelė ir šviečia ir šildo.
Pageltusį laikraštį atsiverčiu
Ir ugnis jį nutildo...



Kaimo šokių naktis

porelė glaustos patamsy
stipriai susiglaudę bučiuojas
už tvoros šuo suamsi
krečiamos obelys linguojas
motociklas žvyrkeliu nudulka
iš klubo atplaukia muzikos aidas
iki aušros ne viena dar polka
šilta naktis žvaigždėm dar svaidos


* * *

Praskydus nuoskauda
nuskendo skaidriame dugne...
Taurė – mano liūdesio prieglauda,
vis dažniau ji paguodžia mane...

Parodžiau jai savo žaizdas,
širdį atvėriau,
bet dar labiau įkūriau žaizdrą,
nebuvo geriau, nors gėriau, gėriau...

Mano liūdesyje saulės neliko,
tik šešėlių veidai.
Daužiau, bet taurė nesuskilo
tik skambėjo aštrūs aidai...

Nuoskaudos daigai pražydo
skaidriais, skaidriais lašais...
Gal verkiu, o gal viltį išvydau
ir eisiu link jos žingsniais mažais...



* * *

Rasotame lango ekrane
sninga smulkios snaigės.
Spalvotas vaizdas mirguliuoja
tarp sustirusių šermukšnio šakų.
Kai paukščiai sules paskutines uogas,
vaizdas liks pilkai baltas.
Žiema, nespalvotos grafikos mėgėja,
pailsins mano akis iki pavasario.



* * *

skrisčiau
su gervėm
jei ne tos rankos nutirpę
mačiau
po audros medžių privirtę
paimsiu kirvį
ir sukirsiu
sparnus tvirtus
surišęs virvėm
aukštai pakilsiu
ir mosuodamas kirviu
kol krisiu –
tol skrisiu...


* * *

Slegia
slogios
mintys,
jausmų atoslūgiuos
jūra nutolsta,
laivai į krantą susmenga,
suskamba sausame dugne žiedas,
paskendęs kitame pasaulio krašte,
rašte, paliktame bangų,
neperskaitau žodžio,
kurį sumindžiau
ir nerandu kažko
priartėjusiame horizonte,
nėra burės,
tik smiltys
ir mintys
slogios
slegia


* * *

Šieno kvapas saulei leidžiantis
toks gilus, taip skandina praeitin...
Šį tylų vakarą, dalgiui ilsintis,
mintys skaudžios duria širdin...
Šieno kvapas... iš vaikystės...
Įkvėpus – giliai pasilieka ilgam.
Pasikeitė viskas, liko tik brydė
ir paukščio šešėlis, parsklendęs lizdan...


* * *

Sidabrinis vandens kamuolėlis
Nedrąsiai palietė stiklą.
Sužvilgo mažos jo ašarėlės,
Žiūrėjom ilgai viens į kitą...
Į mano ašarą tu panašus,
O gal plaukėm kartu gyvenimo upėj?
Jau ir dienos pavirto į lašus –
Kuriuos lyg vaistus vartoju taupiai...
Mažytis lietaus lašelis,
Suvirpėjęs žemyn nuriedėjo...
Suvingiavo skaidrus jo takelis
Ir pradingo alsavime vėjo...


Seksis plikusiam

Kad ir kaip vaikyčiausi mados,
jau nenustebinsiu vešliais plaukais,
gal seksis tik dėl blizgesio galvos
ir pasakysiu jums juokais:
– Nei verkti neverta
nei skųstis,
anksčiau ar vėliau, jei skirta,
plikai teks skustis.
Mano garbanos išėjo tyliai,
neatsisveikino, nepamojavo,
su jom ir karštį ir darganas patyriau,
jas glostė, rovė ir bučiavo...
Mano garbanos... tik nuotraukose liko,
gal dar mena kieno atmintis...
Kartą ryte ilgaplaukė jaunystė paliko
neklotą lovą ir pravertas duris ...


* * *

Sužvilgo mano galva,
apsnigo, suspindo pakaušy ledukas,
lūpose įstrigo malda,
o nugaroj jau įsitaisė kepaliukas...
Keliukas vingiuotas vis tiesyn,
žemyn šešėliai, jau ramesnės mintys,
ir neskubu atrodo, o veja ir veja pirmyn,
tolyn nubėgusio laiko žvilgsnis.
Lapai sukas valso ritmu pageltę,
klausaus tavo balso lemtie,
praeities jau nepavyks pakelti,
o dabar, kaip reiks, taip tebūnie...
Gyvenau kaip norėjau
ir viską suspėjau patirt,
gerai atsimenu – mylėjau!
Tik nepamenu, ar teko nusivilt...



Stotis

Apžlibęs laikrodžio stiklas,
kioskelyje vėl pertraukėlė,
kažkam čia galutinis tikslas,
o kartais pusiaukelė
Bilietą gauti pavyko
ir pinigų daug neištraukė,
kažkas jau atvyko,
kažko nesulaukė.
Mainosi žmonės,
nukrenta kaukės,
ji prašo malonės,
nes vėl jau laukias.
Aš niekur nevykstu,
tik akimis palydžiu,
ant keleivių truputį pykstu,
o gal tik pavydžiu...


Nykstanti sodyba

Mieguistos kamanės dūzgesys virpina
skilusį stiklą. Pajutę silpną vėjo dvelksmą,
skylėti voratinkliai bando nusimesti
sudrėkusias dulkes. Nupjautos persenusios
obelys, kreivomis šakomis įsikibo į drėgną
velėną. Sode dangus šviesėja ir,
kažko neberadęs, sustingsta
vėsiame šulinio veide.
Ant niekam nebereikalingo tako žvalgosi
ryškūs varpučio lapeliai. Į samanotus pamatus
glaustosi jau neatsikeliančios ir pražilusios
žolės sruogos. Pasiekęs smilgos viršūnę,
mažas vabalėlis laipioja žemyn – aukštyn.
Surūdijusi spyna nebepamena nei savo rakto,
nei saugomų durų girgždesio...
Kirvio smūgio pažadinti, dusliai
sukosti sienojai. Iš pastogės pažeme
šauna išsigandęs paukštelis... Ir niekas
neprisimena čia buvusio gyvenimo,
niekas... niekas! Žiūri išdaužytų langų
šukėm ir tyli, tyli net gavę paskutinį žodį...


Parduota tėviškė

Sodybos jau nėra,
neišliko nei vienas trobesys,
tik akmenų krūva
Ir keturios obelys...

Arimo saloje paliktos,
aplinkui apartos,
kol vaisingos – nekirstos,
nes kažko dar vertos...



* * *

Vyšnios augdavo virš stogo!
Gal buvo namai žemi?
Ir uogos, dabar jau atrodo,
skaniausios, kokias tik atmint gali.

Sakuotom rankom ir kelnėm,
pririję kauliukų, raudonais veidais,
kai senelius lankėm,
šakose tupėjom su špokais.

Medžiai dideli senelio sodo....
ir uogos paukščių sukapotos,
lyg vežimas šuns aplotas nutolo
liko tik mintys dulkėm nuklotos.



Šnipas

Vaikystėje, nežinia ko, su mama
užėjome pas kaimynę. Nepamenu jos
nei veido, nei balso, bet labai aiškiai
matau jos basas kojas ir į cementinę
aslą galandamą peilį.
Ties pėsčiųjų perėja, žiūrėjau
į krykštaujančių vaikučių būrį,
vorele vedamų į planetariumą
ir pasijutau esantis tolimoje praeityje,
kuri tik nuotrupomis išliks mus
pakeisiančios kartos atmintyje.
Vienas pirmokėlis vaipydamasis
rodė pirštu į mane. Visi linksmai
suklegėjo – „šnipas, šnipas!“.
Tolau prilaikydamas vėjo kilnojamą
plačią skrybėlę, kuri man buvo
panašesnė į kaubojaus. Negali žinoti,
gal to vaikėzo atmintyje kažkada
atgimsiu beveidis su didele,
juokinga skrybėle.


Pažiūrėk į vaiko akis

Prisimink savo žvilgsnį vaikystėj.
Buvo tiek saulės, o jau daug kam atėjo naktis...
Vaizdai ir garsai nutolo ramybėj
Ir liko tik tiek, kiek matė vaiko akis...



Juodalksnio kvapas

Vaikystėje
Laipiojau ant juodalksnio.
Palei upę jis augo
Nulenkęs šakas.
Neseniai audra jį nulaužė.
Supjoviau raudonas lentas.

Pasidariau du suolus ir stalą.
Ir trumpesnį suoliuką giedoriams.
Jaučiu juodalksnio kvapą
Ir žvakėms šviečiant liktoriuos...


Alksnio malkos

Kirtau alksnį,
jis virpėjo lyg drebulė,
žengė vieną žingsnį
ir žaizda raudonuojančia atgulė.

Kapojau alksnius,
sudėjau pastogėn malkas.
Kai palies vėsos žvilgsnis,
deginsiu, nebus šalta.

Alksnis – beržo pusbrolis,
tik minkštesnis ir mažiau kaitrus,
ne toks gražuolis,
bet jo dūmas skanus.

Apie jį dainų daug negirdėjau,
alksnis pilkas, kuklus,
bet palaukės be jo neregėjau,
jis visada palei kelią į namus.



* * *

Po giesmės netikėta tyla...
Giedoriai varto maldaknygės lapus.
Kažkas sukosti, kažkas šnabždasi šalia.
Klebonas atėjo palydėt į kapus.

Grumstai, grumstai, kauburys.
Subilda, subilda, pražysta
Kastuvo įspaustas kryžius vidurį
Ir pagaliau visi pietauti išvyksta...


* * *

Jau kaip seniai minčių tvartelį pririštas,
parklupęs ant šiaudų. Jau kaip seniai...
girdžiu – už praviro langelio sukas dienos
užmirštos ir kelios kilpos dulkinų voratinklių
linguoja lyg sūpuoklės,
o gal vėduoklės tvankumoj...
Man čia sunku, mintims jauku...
saugu, nors ankšta. Čia laikas
vargsta ir nesensta. Čia neteka,
neaušta, bet sutemsta...
Geriau įsižiūrėjus – lyg ne vienas?


* * *

Mano laikas, lyg cukraus plytelė arbatoje tirpsta.
Skambčioja, lyg varpas puodelis.
Sumaišau ir atsargiai ragauju.
Paskutinis gurkšnis vėsokas – saldus.
Ar dar kas įpils?



* * *

Mane ilgai kažkas vijos,
Girdėdavau kvėpavimą šalia.
Atrodė laikės ant manęs sunkios sijos,
O dabar jaučiau, kaip grįžta į žemę mano galia...

Silpno jau nesiveja niekas,
Tik pats bandau neatsilikt.
Kartais toks suima juokas,
Kai vienam Naujuosius tenka sutikt...


* * *

Deklaruoju praleistą laiką –
priduodu tuščius butelius,
skambančius be romantikos,
skaudžiai tvinksint smilkiniuos,
nebylius praeities liudininkus
atsargiai dedu į murzinas dėžes
ir, gavęs šešis litus, pasikalbu
su kažkada nerealia gražuole,
bedante šypsena
ir prarūkytų stygų vyrišku balsu,
palydinčia iki kito susitikimo
taros supirktuvėje, kada nežinau,
nes dabar ne tušti buteliai rūpi.


Nekalta lenta

langinės lentoje
išdžiūvus iškrito šaka
ir sužiuro akis balta
į mane
kai nemiga
kankina
stebime
vienas kitą
bet ji tik skylėta lenta
o už jos – langas į šventorių
ir ji nekalta
kad neišmoko nemigos poterių
 

Naktinis

Nulėkė naktinės mintys
senamiesčio gatvėm neapšviestom.
Laisvos, lyg palaidi šunys,
tai vienur, tai kitur užsuko paskubom.

Naktinių minčių kudloti jausmai
rimstančiame mieste atbunda.
Vienatvė blankoka nusispjauna linksmai,
baro šviesas atradusi atkunta.

Ir naktinės mintys liejas, liejas
į muziką, į minios žvilgsnius, į vyną...
Su jausmais jausmai jau liečias
ir tuoj užgaus tą jautrią stygą...



* * *

Minčių upės patvino,
skaudžiai viltys daužės kriokliais.
Skaudėtų labiau, jei nebūtų vyno,
vienam – duobėti, tamsūs keliai...

Vienatvė sukelia potvynius,
vynas vienatvę skandina...
Plaukiu įsikibęs į patvorius,

o mintys šiaudą lemtingą skraidina...


* * *

Paukščių balsai vasaros rytą švintant,
mintinai tą patį akordą kartoja,
kvatoja širdis rasom byrant,
o mintys skrenda, plasnoja, liepsnoja!
Pirmoji naktis pabus ir išnyks,
kai išrengs saulė rūką.
Miegok, brangioji, tuoj pasaulis išvys
mūsų gimusios meilės stebuklą...


* * *

Pasaulis pradeda slėptis po rūku
renkuosi stipresnius stiklus.
Viskas ne taip jau ryšku,
o ir pats jau ne toks miklus...
Pasauliui tai kas –
jis tiek prisižiūrėjęs ir dar kiek matys,

o mano langelis tik kol kas
pravertas ir nežinia, kada jį uždarys...


* * *

Nutirpo sniegas kieme
ir dešinė ranka...
Tik sprogstantys pumpurai,
tegu nesuplėšo širdies...


* * *

Naujieji langai išdidžiai rėmėsi į sieną
ir savo nepriekaištingais plačiais veidais
žiūrėjo į iš baimės rasojančius senuosius langus.
Rytoj medinius išlauš ir numes ant malkų krūvos.
Sielos netekęs namas maivysis baltais plastikiniais langais.
Visi aikčios – kaip gražu!



Nuodėmė

Išpirkta
Išjuokta
Pasmerkta
Nesuprasta
Sava
Mana
Gyva
Yra
Ir bus visada
Nes esu pasiklydęs
Esu menkas
O ji mano
Dorybės
Ir stiprybėsŽenklas


* * *

nukritau nuo stogo
gerai kad sapne
tinklas voro
sulaikė mane
stogui reikia remonto
plyšiuose plieskia saulė
o kai lyja be proto
vandens pilna sauja
upeliai sienom teka
ir dingsta po grindim
o ko merga ta lenda
ir dar nuogom krūtim
dar pamatys kas per stogą
prisidenk čia drėgna
be to tu man per stora
prieš lietų man gėda


* * *

Nubėgu ant kalno
Pažiūrėti tolyn
Stoviu atkišęs delnus
Ir jaučiu kaip artėja žemyn
Kas man svarbu
Kas man taip reikalinga
Mano laikas vėju žvarbiu
Pro debesį prašvilpia griausmingai


* * *

Nieko neįvyko.
Jau daug dienų prieblandos žvilgsniai.
Truputis vėjo ir šalčio jausmų.
Ir jokio veiksmo jokio netikėtumo.
Tik ištysę nuo laiko minčių raumenys.
Nutirpę kiemo takai išsiraitę lyg žalčiai.
Prisėdęs ant ledinio suolelio, pažiūrėsiu į veidą.
Sklidiname šulinio veidrodyje pasiners
Sulankstytas kibiras ir su ritinio girgždesiu
Vanduo atsimuš į prieblandos akis.
Aptaškyti kaliošai ir dieglys nugaroje.
Pagrindinė dienos naujiena.

 

* * *

Taip smagu, taip gera matyti –
bėga nuo kalno mano vaikystė,
lekia per rugpjūčio ražienas.
Pribėga artyn – o gi verkdama.
Prašo, kad neišeičiau, nepalikčiau jos.

– Turiu eiti, sakau,
– turiu užaugti ir tave sutikti savo vaikuose.
Taip ir susitikom. Tik ji manęs nebeatpažino.


* * *

pažintis prasilenkiant
išeinant bučinys
iš nevilties nusikeikiant –
tarpdury jau išeitis...
už slenksčio nėra kiemo
tik toliai tik toliai
toliau eisiu vienas
man kelią parodė...
kelrodė tolstanti
ją vytis turiu
ir bučinį vėstantį
lyg žiburį regiu...


* * *

Nuotraukų albumas praeitį saugo,
gelstančias akimirkas sustingusias.
Vartau išėjusį laiką brangų
ir nerandu daugybės dienų pradingusių.

Į nuotraukų albumą viskas netilpo,
daug kas prapuolė net atminty.
Ji metus nešdama nusilpo
ir kamuojas mintys užmaršty...

Gyvenimo vaizdai susiglaudė
ir džiaugsmas ir skausmas šalia.
Ir ašaros netikėtai susikaupė,
pamačius vaikystę blunkančiame kadre...



* * *

Kirvarpa tamsoje gręžia laiką,
lėtai silpsta rąsto atmintis...
Kažką už lango vėjas vaiko,
gal ir ten laikas vaikšto naktimis?..
Mane nemiga kankina,
gal ir laikas neranda sau vietos?
Nors durų jam nieks nerakina,
bet ir jis gal jaučiasi vienas?
Labas Laike, supanašėjom,
su kitais gal tau linksmiau?
O mudu kartu kiek ėjom,
dažnai tave nuliūdusį mačiau...
Tamsoje gręžia kirvarpa,
ritmingai lyg laikrodis meldžiasi...
Jaučiu kaip rąstas suvirpa,
o gal į duris kas beldžiasi?..


* * *

Bangos ūgį matuojas,
lenktyniauja kas toliau pamatys,
per temstantį vakarą irkluoju,
skubu, kol nepavijo naktis.
Mano meilė liko krante,
pamiršo, manęs nebelaukia,
o gal ir gerai, kad baigės kančia,
kad tolyn mano valtis išplaukia...


* * * 

Baltas, baltas Dievas nusiminęs,
ką tik nuteptas kalkėm,
sėdi keistai pasirėmęs,
lyg grotų kanklėm.
Vėsi melodija lietaus
šokdina krentančius lapus,
Dievulis šitas iš dangaus,
tik jį lipdė ir nutepė žmogus.
Tyliai, tyliai dulksna į veidus verkia,
spalio prietema ant debesų raita
ir rodos atradau, ko reikia,
tarytum nusirito sunki našta.
Nešta tamsi mintis nušvinta,
per kalkes pastebiu šypsnį,
ilgai ieškojau kažko švento,
o ir čia buvau ne sykį...
Bet Dievą pamačiau,
kai jį kalkėm nutepė.
Anksčiau kažkur laksčiau, laksčiau,..
kol vėjai čia atpūtė...

 

* * *

Kur nueiti naktį tamsią,
kai nelaukiamas esi?
Kai per svetimųjų jūrą baisią,
lyg paukštelis vienišas skrendi...

Ir nutūpt ant rasto
blaškomo audra neleidžia.
Kur jėgų surasti –
uždaryta kur tik beldžiuos...

Kas pakvies į šviesą?
Kas išties man ranką?
Būt saugiau mums dviese,
kai piktai perkūnas tranko.

Bet naktis ne amžina,
atskris su saule šviesios mintys.
Tave surasiu, nors pasaulyje esi viena
ir tavo šypsena mane sušildys.

 

* * *

Kol miegojau,
pavogė kirvį,
iš po pagalvės ištraukė.
Prabudęs dėkojau,
kad nekirto į širdį.
Vėl ryto sulaukiau...


Testamentas

Koks aš vyras...
Netapau laiko išlaikytu vynu.
Gyvenimas pavertė mane actu
Ir metrikoje pažymėtu faktu.
Kandūs žvilgsniai pavymui palydi
Ir juokias – savam laike paklydo!
Įsidėmėk, vaike,
Mano take
Pėdų neieškok – paslysi
Ir mano praeityje, savo ateitį išvysi.



* * *

Ko nuliūdus padavėja?..
Jau vėlu,
Pavargai.
Paskutinis aš klientas,
paskutiniai pinigai.

Paskutiniam
įpilk
paskutinę taurelę.
Paskutiniam – pirmą šypsnį,
Nenuvilk,
gražioji mergele.

Kiek per dieną į akis tau žiūrėjo,
kiek kalbino,
kiek žeidė žodžiu.
Aš dėl tavęs čia atėjęs,
dėl stebuklingųjų tavo akių.

Baras jau greit užsidaro,
lauke lyja, tamsu.
Ateik prie mano stalo,
pabūkime kartu.

Padavėja, padavėja...

kaip gera
ugnelę iš tavo rankų paimt.
Padavėja, padavėja,
pabūk
tu man šiąnakt pribuvėja,
padėk
mano meilei atgimt...



Kas patikės

Dienos vis keitės,
nutolo,
jau daug ko neliko.

Viltys lyg bangos trankės
į molą,
tik vėjas mintis vis skraidino

ir kėlė medžių viršūnėm į dangų!
Aš mojau –
ir skridau ne sparnais, o rankom!

Ir man pavyko pasiekti
ką svajojau –
ir paukštį, ir laiką nutolusį paliesti...



* * *

Kylu aukštyn,
tolyn
skrendu.
Po lėktuvo sparnu,
po debesim,
žemai,
žemai
žmonių gyvenimai.

Maži nameliai,
siauri takeliai,
suspindi upeliai,
ežerų veidrodėliai,
lopyti laukeliai,
margi miškeliai.
O kur žmogeliai?
Nesimato...
Nes labai maži žmogeliai,
dar mažesni jų vargeliai...



* * *

Mano metai skrido paukščiais,
kartais šaudavo ir kulkom.
Žiūriu į laiko likučius baukščiai,
ir rodos matau lemties durklą...

* * *

Negaliu suprasti kas esu,
kas slypi mano mintyse.
Kažką nematomo nešu,
kažkur klimpstu ir skęstu gelmėse,
kurias tik aš jaučiu.
Bandau įveikt kliūtis
ir vienas aš kenčiu,
ir laukiu, kol pabels lemtis…

 

Ties Klaipėda

Saulėlydis lyg pavargusios akys paraudęs
Važiuojant per speigą – gražus reginys
Tarp dangaus ir asfalto įsispraudęs
Klaipėdos žiburių vėrinys
Menu suknelę gėlėtą
Ir karštį – net lydosi atmintis
Menu vasaros šypseną smėlėtą
Ilgas audras, trumpas naktis
Per speigą važiuoju
Sušalęs dangus užsimerkia
Tavo veidas sušmėžuoja
Kai atspindžiai prasilenkia
Klaipėdon vėl neužsuksiu
Stebūklų miestą primiršau
Mano meile!– kažkada sugįžęs sušuksiu
Nors niekada nesipiršau...
 

Naktinis tarifas

Lietus, langai rasoja.
Taksiste, į centrą!
Pagėrusi kompanija riaumoja.
Naktinis tarifas kala po centą.

Valytuvai atspindžius stumdo.
Radijas vargsta, lyg trauktų Amerikos balsą.
Taksiste, mink ant šimto,
Nešok čia mums valso.

Lietus, viens po kito gęsta langai,
Bet skubančių dar bus iki ryto.
Taksistas lauks jų ilgai,
O sugrįžęs kris, lyg arklys nuvarytas.

 

Kabake

Aukšta liekna, išdidi,
kelnytės aptemptos,
krūtinė stati.
Plaukučiai spalvoti,
lūpytės pražiotos,
nagučiai smaili.
Pilvukas matyti,
gėlytės išpieštos,
šypsenėlė meili.
Berneliai bagoti,
galvelės pakeltos,
kapšeliai atsegti.
Žirgus balnokit,
naktelės kol jaunos,
kol lyg vėjai laisvi!
 

Žemaičių alinėje

Įsirėmęs alkūnėmis į stalą,
Įsikibęs į alaus bokalą,
Galva truputį svaigo,
Turėjau nuostabų laiką.

Ne, nebuvau aš linksmas,
Netiko supantis riksmas,
Bet niekas nelindo į sielą,
Galėjau svajingai žiūrėti į sieną...

Ir senos plytos ramino,
Mane jos atpažino –
Bare dažnai taip atsitinka,
Kai kažkur matyti susitinka.

Ne, aš nemūrijau tų sienų,
Tiesiog esu jau vienas,
Ir su sienom liūdesiu savu,
Seniai jau ramstomės kartu.

Siauri laipteliai ne bėda,
Blogiau kai kliūna vis galva.
Ir įsiutintas šypsnio šalto,
Rūbinėj ieškau savo palto...

Viskas mainos, viskas keičias,
Gyvenimas ir blaivas kūliais verčias.
Žemaičių alinė liko tik prisiminimuos,
O mano vienatvė kitur jau parimus...


Gedimino pr. rekonstrukcija

Parsinešiau šlifuotą akmenį iš ardomo
grindinio ir prispaudęs ausį klausiaus
praeities garsų. Jų negalėjau atpažint,
girdėjau tik triukšmą. Garsai per šimtmetį
susimaišė ir sugedo. Nuo šalto akmens
gavau ausų uždegimą. O akmenį įmečiau
į Nerį, kad nebūčiau apkaltintas vagyste.


Gimtinė

Iš kur ant stogo samanos,
Kas jas užkėlė?
Jos lyg namo garbanos,
Kuriomis jis senatvėj apžėlė...

Nemačiau kaip skrenda sėklos.
Gal vėjai jas sėja naktimis?
O gal čia pasitiesė kilimą šmėklos,
Gyvenančios po vienišiaus grindimis?

Ir aš užlipsiu ant to kilimo žalio
Ir su šmėklom apsikabinęs,
Žiūrėsiu į buvusį kelią,
Kuris man pirmas ir paskutinis...



Savanoriai

Susirinkom visi laimingi,
liepsnojančiom atmintim prie laužų...
Dar labiau, nei tada, karingi,
tik pakumpusių daugiau ir žilų...
Susirinkom dviese,
dar du žadėjo ateiti,
sugiedosim tautišką giesmę,
pašnekėsim apie praeitį...
Paklausysim tų, kurių tada nebuvo,
išgersim po gramą ir arbatos.
Šnekoriai dygsta, jie nepražuvo,
o mes turim medalį ir dar sveikatos!
Susirinkom visi laimingi!
Liepsnojančiom atmintim prie laužų!
Dar labiau, nei tada, karingi!
Tik pakumpusių daugiau ir žilų...

2009 m. sausio 12 d.


Žemaitiškas beržas

lenkiuos žemai
tau
kaip Žemaitijai
kaip tėvui
kaip mamai
bučiuoju kaip nuotaką
kaip kraują užveržiu
tekantį
pasveikinu
beržą
kaip ąžuolo brolį
mažąjį
kaip draugą vaikystės
matytą seniai sutinku
atpažinęs jo baltąją sruogą
prabėgę tiek metų
o tu
vis sula pasitinki
pavasariui jausmą priminus
ant kalno
šalia namo
prie kapo
pasviręs
Žemaitijos berželi
berneli
tu amžinas
peržegnotas
laužytas ir sukūrentas
vantom rištas
rykšte įsimintas
visada šalia meilės
šalia kelio dulkių
per visų žemaičių
gyvenimus žaliuoji
per sekmines
abipus durų
ir moji linguoji
beržynais
lyg vargonais bažnyčių
groji
himną
žemaičių


* * *

Žemaitija neprapuolus,
tik atsitraukus lig Ventos.
Gerai, kad jūron įsirėmus,
neperžengs jau bent tos ribos.
O Žemaitija, verkti noris...
Nieks nesupras, oi nieks,
tik tas, ką tavo grožis,
žodžiu dar vystykluos palies...


* * *

O Lietuva, Lietuvėle...
Kaip atpažint tave?
O gal tu tik tėvas ir motinėlė
Ir vėjo daina kalne...

Sakyk, ar dar jauti žaizdas,
Ar dar turi svajonių?
Pasiimki mūsų maldas
Į savo tolimą kelionę...

2009 m. liepos 6 d.
 

Medininkų pilyje

Žole nupjauta, lyg kilimu einu,
aš šiandien pakviestas į šventę!
Nėra daugiau svečių –
tik aš ir akmenys laikus iškentę...

Tokia aikštė!..
Be vėjo, be žmonių,
ir didelė erdvė
iškilmingų minčių...

Samanotais laipteliais
į praeitį lipu...

Siauruos langeliuos
Lietuvą regiu....
Svetingai tyli apgriuvę sienos
ir valdovai tyli, ir ginklai...
Ir tylą šventą tą girdžiu ne vienas –
malda ji mūsų amžinai...
2009 m. liepos 6 d.
 

Tiek žinių

                                              Vytautui Kybartui
Labas vakaras,
Gerbiamieji žiūrovai!
Prabėgo daug vasarų ir žiemų...
Nesimatėm senokai...
Nuo mano paskutinių žinių.

Dabar klausausi aš jūsų –
Girdžiu praeinančius taku.
Nuo kalnelio, tarp pušų,
Į dangaus ekraną žvelgiu...

Mano žinios jau perskaitytos,
Padeklamuoti eilėraščiai visi.
Dabar kitas naujienas girdit
Ir televizoriai ir diktoriai kiti...

O kur pradingsta vaizdai ekrano?
Garsai kur išskrenda?
Žmonių atminty jie gyvena,
Kol laikas ištrina...

Lietus plauna ir plauna mano akmenį,
O tas tik labiau samanoja.
Vėjas glosto pušies liemenį,
O ji meldžias ir aimanuoja...

Sudie, žiūrovai mielieji!
Tegu gerųjų žinių jums neištrina niekas.
Jei ir plauks debesėliai keli,
Rytoj didysis ekranas bus giedras...

 

Šiltoji dvasia

Bus geriau,
jei žiema nebus šalta.
Šalia nėra nei šilto,
nei drungno žodžio.
Tik suodžių pilna krosnis,
rūkstanti kosuliais,
kol užšyla ir atsiranda trauka.
Lyg auka, dūmai
kyla link Dievo.
Per kiemą takas, tik iki malkinės.
Alksninės malkos kaitrios,
bet suskaičiuotos kaip vaistai,
tiktai iki pavasario polaidžio.
Medžių miške daug,
tik jėgos – kaip šilumos viduržiemį,
kai perskelti pliauską,
kad ir liauną – sunkiau,
nei kažkam pasiekti mėnulį.
Dievulis tik pasižiūri,
iš perdžiūvusių rėmelių,
per musių dėmelėm nužegnotą stiklą.
Viską išklauso ir smagiau,
ir šilčiau dviese,
kai poteriaujant
apšąla langai,
nuo vis dar
šiltosios
dvasios...

 

* * *

Tėvo pasaulis leidosi ne už kalnų, ne į jūrą ir net ne
už lango, pasaulis leidosi per nublukusią sieną. Tėvo
pasaulis leidosi lašelinės vamzdeliu ir ištirpo mamos
šnabždesyje. Pasaulėlydis buvo skausmingai ilgas ir
netikėtai trumpas...


Tėvas ir sūnūs

Eina kartu,
vienas šalia kito.
Jų kelias sukas ratu,
tik skirtingi nuotoliai liko.

Vienam tai kelionės pradžia,

o kitas prie horizonto artėja.
Ir gal dar ne šiandien, ir gal dar ne čia,
ta kryžkelės alėja...

* * *

Susitikom su mano negimusiu sūnumi...
Toks linksmas ir taip į mano tėvą panašus!
Jau pražilęs... Ir kad kalba, kad kalba, pleputis...
Turbūt pirmą kartą gyvenime taip atvirai
išsipasakojome...



Priekaištas

Kartu su tėvu,
pasipuošusiu išeiginiu kostiumu,
atnešėm gėlių
prie kapo.

– Nebuvom jai geri, nebuvom, – tarė jis.
– Nebuvom, – atsakiau.
– Bet tėve, ji gyva, o tavęs jau dvylika metų nebėra?!
Atsibudęs, ieškojau telefono
paskambinti mamai.


* * *

Jūros akmenėliai sušlapo,
suspindo giliom spalvom,
tik raudonus sudėsiu ant tėvo kapo,
gražinsiu, kas duota skolon.

Išpilsiu ir smėlio saują,
prie kapo trūks tik jūros bangos,
su akmenėliais atnešiu ir tekančią saulę,
kuri švisdavo mūsų languos...

Akmenėliai gražiausi suliję,
ar aplieti bangom,
atrodo tarsi pravirkę,
ar pražydę rasom.

Bet dovanoju sausus,
glostytus vėjo dainos,
blankius, bet šiltus,
bučiuotus saulės šviesos...



Aitra

Per akmenis skubėdama,
upelė šventa atiteka,
apie tėvo vaikystę nekalba,
vanduo jo nebeatmena...


* * *

Dujų vamzdis prie durų mane pažino.
Visiems jis – tik aprūdijęs gelžgalys.
Tėvas prie jo dvirati kažkada rakino.
Paliečiu... ir ateina šaltas jaudulys...

 

* * *

                                           Vidsodiškėms

klasiokės ilgos kasos
po pamokų pabėgo iš klasės
ties posūkiu kaštonų rinkti
o gal bučinį pažinti...


Kai Būtingėj būni
      
                                             Geniui Vygantui
Kai Būtingėj būni,
girdis kaip žuvys Šventojoj meldžias.
Iš vaikystės ateina babūnė
ir ašaros, lyg smiltys, beldžias....

Pasauly daug eita, daug būta,
jau babūnės takelis į dangų užžėlė...
Ir vėjas jos balsą, lyg dainą liūdną,
lyg vinį seną, į širdį įvėrė...

Kai Būtingėj būni,
Šventoji paguodžia, ramina...
Ir pajauti gyvenimo prasmę ir skonį,
kai laikas mintis apkabina...

 

* * *

                                               Pusbroliui Rimukui
Sandalų padai pliaukši per dulkes,
per senelio išlieta cementinį taką.
Debesys kaupias nuo vandens apsunkę,
šuo ištroškęs kąsniais laka.
Šienas jau po stogu,
talka vakarienei susėda.
Pavargusius arklius ganykloj jodom
ir piemens išsigandę parbėgam.
 

Nebylus eilėraštis

                                   Mindaugui Kutaravičiui

Skylutė smilkinį...
Tokia maža –
lyg būtų vinis
iš medžio ištraukta.
Tvankiam liūdesį
tvinksniai širdį suspaudžia.
Pavasario diena graži,

o likimas šitaip skriaudžia...
Gyvenimo ribą pasiekei
per akimirksnį... staiga.
Duris užvėrei,
nepamojai ranka...
Įkvėpei jaunystės gurkšnį....
Ir... namo išėjai
Žingsniais paukščio
Palikai, pakilai...
Dabar šalia tavęs pušų paunksnis,
viena keistai išlinkusi.
Tarytum kelio posūkis,
o gal arfa nutilusi...
Slogi tamsa saulėtą dieną,
apglėbė ir nusivedė...
Pušis, keistai lenkta,
suvirpėjo... ir nusilenkė...

2008 m. gegužės 5 - 7 d.


Brolis

jau penkiasdešimt metų
mamos atmintyje
tau vis aštuoni mėnesiai
tu visad mažas
bet vyresnis už mane
mano broli
niekad nematytas
kartais atrodo
kad elgiuosi dvigubai
gyvenu už abu
tavęs nepažindamas


Palikuoniui

mano laiką vertinti gali
bet nesi ateity
ir negali ten būti
tu tą patį kelią eini
taip pat kovoji už būtį
 tavo tik datos vėlesnės
mes visi savam laike
ir išėję nesam praety
jokio skirtumo nėra
kad po mūsų gyvena kiti...
 amžinybėje mes lygūs
ateina ir išeina kartos
kiekviena savo laiką skaičiuoja
tik kartais mintys apkarsta
kai pavasarį gegutė kukuoja...


Vaikiškas eilėraštis

Jei sulysim
Ištirpsim kaip cukrus
Ar druska
Ir pavirsim
Saldžia ar sūria
Bala
Mes nesulijom, likom sausi
Nes mūsų skrybėlė labai labai plati


* * *

Betonkelio remontas,
judam lėtai,
atrodo neartėja Molėtai.
Ir lietus, lietus
smelkia molėtus laukus,
tarytum liūtis išsiilgus
rudenį lytėtų,
ar dangus per lietų,
žemę mylėtų.



* * *

Stoviu prie jūros ir dairaus,
saugau horizontą, kad žemė neatplyštų
nuo dangaus.


* * *

Saulė rūkų naktiniais apsirengė
ir prieš miegą uždegė debesį.
Dangaus pakraštyje ugnis į jūrą atsirėmė
ir banga atsitraukė nudegusi.



* * *

Saulės šypsnis
nubėgo pušų viršūnėmis,
peršoko kopas,
ir įkrito į bangas.
Jūra liko tamsi,
nenusišypsojo



* * *

Pasišiaušęs vėjo takas
per nurimusį vandens paviršių,
pradingsta, lyg mūsų laikas,
kurį ir mes pamiršim...
10 

* * *

Vėjas pažeria saujom lietaus,
šuorais užeina, praeina.
Sėja paežere lauką dangaus,
spindulį blyškų įsmeigia.


Prieš liūtį

Tolumoj blyksi žaibo ašmenys
Sulinkę
Debesys, lyg karvės tešmenys
Pritvinkę
Lietus, lyg per koštuvę sunkias
Sunkiai
Karvės žiūri į dangų
Tingiai
Ir trina žolę kreivi jų
Snukiai


* * *

Ašaroti obuoliai atsisveikina ir krenta...
Voratinklių skaros pilnos lietaus karolių.
Paukščių būriai svetur skrenda...
O aš niekur iš namų išeiti nenoriu.



Rudeniop

Obuoliai sode į žolę sminga.
Tamsoje garsai duslūs.
Mėnuo šakose supasi svajingai.
Artėja debesys rūstūs.



Ruduo

Nuogas šakas obelys slėpė rūko dulksnoje.
Šlapioje žolėje, lyg ašaros, spindėjo sukritę obuoliai.
Senos obelys buvo panašios į išprievartautas nepilnametes.



* * *

Vasaros sodrią žalumą po javapjūtės,
ruduo paleido dūmais raudonais, geltonais.
Vėjas su lietumi juos nupūtė,
o medžių galvas nubarstė pelenais.


* * *

Rūko skara pridengė kalvų krūtis.
Apsinuoginusi žemė lūkuriuoja šalnų.
Neprašvinta – už rankų susikibo diena ir naktis,
O dangus susmigo ligi eglių šaknų...

Patikėčiau, kad už pilkos beržyno sienos
Plokščios žemės pakraštys.
Stačia pūva žolė, netapusi šienu...
Sužvarbau, lyg pavėlavęs išskristi paukštis.



* * *

ant plento blaškos
naktyje paklydę
rūko lopinėliai
vasariniai
lengvi
į tamsą baukščią
mane jie lydi
liūdni


Spalio rūkas

Auštant,
šaltas, apžlibęs rūkas
tirštais lašais alsavo
į merdinčių lapų veidus.
Tilto pabaiga išsitrynė,
tarytum gyvenimo
pradžia...

Susmukusi žolė
įsibrido į blyškią aušrą.
Mano brydės tik žingsnis liko...



* * *

Rudens spalvos
šalnų išlietos,
pasipuošė kalvos,
vėjų išpieštos.

Lapai nuplėšti nebereikalingi,
lyg rūbai nudėvėti.
Paukščių pulkai gedulingi,
skrydžiui svetur pakylėti

Miškuos toliau matyti,
daugiau erdvės
Kažką svarbaus pasakyti
saulė samanai galės.

Skaudės vėl širdį –
rudenį taip būna...
Ir kol pavasaris atneš man viltį,
likimo valtyje bus liūdna...



* * *

Santariškių konvejeris sukas,
Santariškių cechai pilni.
Laikas čia pagrindinis produktas,
įsigyt jo kažkiek dar gali...

2009 m. gegužės 13 d.


Prognozė

bus neblogi orai
tik senatvės nebus
likimo ciklonas netruks per ilgai
bet lydės jį vėjas stiprus...


* * *

Perkaitęs mano kraujas suvirė į tirštą tyrę,
į uogienę, kurią taip mėgau vaikystėj.
Daktarai stebėjosi ištyrę,
kad man toks skanumynas išsivystė.



Kraujo taisyklė

Tvankūs koridorių kvapai
ir veidai mieguistai liūdni,
nutrinti pasieniai ir suolai,
nevalgę susirinkom anksti.
– kas paskutinis prie kraujo?
krenkšteli susiglamžęs vyras,
– ji už manęs o aš po jo,
toks nelinksmas prasideda rytas.
Mano kraujas veną išpūtęs,
suteka į stiklinį vamzdelį.
Toks švelnus adatos dūris,
gal pakartok, balta sesele.
Susipynė su tyla laukimas,
rezultatai ne už kalnų.
Tokios taisyklės žaidimo,
jei pralošiu – išeinu.


Urologiniai manevrai

Kariuomenių ir valdžios komandas pradėjęs pamiršti,
netikėtai išgirdau urologo įsakmią ataką:
– Kelnes iki kelių, ant kušetės pilvu į viršų!
– O dabar kelius sulenkt, patikrinsiu prostatą!
Štai taip... nauja patirtis ateina, nauji iššūkiai.
Tyrimų laukiant lenda nekviesta mintis –
iki šiol sėkmingi buvo ir staigūs posūkiai,
gal už baltos širmos dar slepiasi viltis?..

Kostiumuotas, atsagstytas,
lyg atvirlaiškis parašytas nepadoriu tekstu,
išėjau išdidus, pirštu padarytas,
ir ant nieko kažkodėl nepykstu!

2008 m. gruodžio 11 d.


* * *

Kaitrios saulės man nebereikia,
tegu ją slepia debesėliai.
Smagu kai lietutis šiltas merkia
ir medžius linguoja vėjai.

Dabar jau vaikštau tik šešėliais
ir moterų šypsenų vengiu,
tarytum nekaltas avinėlis,
nuodėmes aplenkiu.

Žvilgsniai ir bučiniai man kenkė,
apspangęs nuo jų gyvenau,
jaunystė eržilu žvengė,
ją palaidą kažkur palikau.

Dabar džiaugiuosi šiltu lietučiu
ir vėjo vaikomais debesėliais,
einu vėsiu takučiu
ir kalbuosi su šešėliais.



Minties liudijimas

Nelaukta, netikėta mintis naktimis
nekviesta, pamiršta su kančia ir nemiga,
ir nerimu, lyg mina, ramybę sprogdina.


* * *

Nereikėjo tavęs sutikti,
tokios gražios,
tokios žudančios.
Tave pažinęs supratau,
jog gyvenimas jau tik duženos...



* * *

Netikėjau,
kad taip smarkiai su manimi lėkusi,
jaunystė pails ir, kažkur atsilikusi, užtruks,
už rudens posūkio pasislėpusi,
net aplankyti neužsuks.



* * *

Tuoj prašvis, dar pašok su manim.
Apkabink, tikiu lemtim.
Tikiu tavim...

Nesugrįš mūsų meilės naktis.
Aplankys tik mintis.
Pasivys ir pabėgs viltis.

Aušta. Netenkam nakties
Matom mažoj rasoj akies –
Jau atsilikom nuo ateities...

Pasiklydo mūsų meilės naktis.
Aplankė tik liūdna mintis.
Pasivijo ir pabėgo jauna viltis...



* * *

Troleibusas veža į namus
vėluojančių likučius.
Šalia manęs sėdi senas žmogus,
įsikibęs į savo ryšulius.
Gal laiko jis savo laiką,
o gal tik šios dienos greitį?
Vairuotojas skelbia maršrutą baigtą
ir reikia į naktį išeiti...


Į stotį

Troleibuse pirkau talonėlį,
mokėjau litą keturiasdešimt.
Laisva vieta šalia trumpo sijonėlio,
nors lauke minus dešimt.
Bet jos nekalbinau ir nekabinau,
neištariau nei žodžio,
gal negėręs sušalau,
o gal išsigandau jos grožio.
Už lango naujametinės šviesos sirpo,
keitės pažystamos sienos,
mergaitė išlipo prie Cvirkos
ir vėl pasijaučiau vienas...

Troleibusas atvežė į stotį,
čia visi išlipa.
Nusipirkčiau alaus ąsotį,
einu, kur tiek įpila...



* * *

Ties sankryža
kryžius randuotas.
Ne visiems buvo duotas šansas
įveikti šį ruožą. Žvyrkelio dulkių
nuo plastikinių gėlių
vėlinių vakarą nebenuplauna ir lietus.
Status posūkis lieka nepastebėtas,
netikėtas ir nužegnotas,
apraudotas, bet nepermaldautas,
maldomis neištiesintas.
Neišteisintas likimas...
Lėkimas pamirštas,
betikslis...
Ilsis
pakelės akmenys
ir atmintis.


Gyvenimo skonis

Budelis surišo rankas ir kojas,
Galvą įspraudė tarp trinkų.
Laukiau kol paims virvę
Ir plaks pasiraitojęs,
Kad kūnas visas sutintų.
Bet pasiėmė jis kirvį...
Ir nebemačiau ant ašmenų
Gyvenimo skonio lašų...



* * *

Vyno taurė – šiąnakt gali nudeginti,
ji tokia grakšti, tokia liekna...
Ir man nieko nereikia merginti,
tostą kelia vienatvė – mano pana...

Vyno taurė - mano draugė šiąnakt,
ji tokia nuoga tokia skaisti!
Širdžiai liūdnai plakant,
geriu už vienatvę, kuri man brangi!



* * *

Naktiniame bare paryčiais
Jau ir muzika apgirtus.
Ilgakojės šoka nuogais pečiais,
O mano taurė jau nuvirtus.

Nepriėjo prie manęs nei viena,
Nekviečiau ir nereikia.
Atrodo manęs čia nėra
Ir nieko dėl to aš nekeikiu.

Atėjau tik paverkt mintimis,
Pažiūrėt į puotą geidulingąją.
Čia greičiau prabėga naktis
Ir vienatvė tampa stebuklinga...

Naktiniam bare kūnai glaustos,
O muzika - lyg kekšė pamaiva.
Žvilgsniai aštrūs nuotaiką pjausto,
Ietimis sminga į mano laivą.

Mano luotą siūbuoja audra,
Mano širdį lyg vėliavą plaka.
Ateik ir nekviesta –
Ateik, kol saulė mums teka...



Retas bučinys

Bendrabutį nakčiai rakina,
tokia tvarka studentams penitencijos.
Bix bare troškulys kankina,
prastas balius iš stipendijos.

Kažkas surado draugus,
kažkas jau snaudžia.
Aš geriu už savus
ir klaviatūra mobilaus spaudžiu.

Neatsiliepia, gal miega, gal mylis,

o gal smigo gavę į galvą.
Mane bučiuoja kažkokia dalyvė
ir apie poeziją gražiai kalba...


* * *

Aistra ne visada dega ugnimi,
kartais ji pučia stipriu vėju,
ji gali tyliai verkt naktimis
ir garsiai juoktis, lyg išprotėjus.
Aistra gali žydėti lyg linai,
gali vieversiu čiulbėti,
tik visada širdį, jinai,
su jauduliu verčia skubėti.


* * *

Užduso vėjelis
Griūna bokštelis
Kvatoja mergelė
Rauda bernelis
Pailso naktelė
Numigs širdelė
Nušvis saulelė
Pakils bokštelis
Dainuos dainelę
Mergelė berneliui
Įlipęs bokštelin
Suverks vaikelis
Negriūk
Negriūk bokšteli
Neverk
Neverk berneli
Iškils dar rūmai dideli
Svarbu kad meilė vis širdy


* * *
ašmenų
atminties spindesys
aštrus vylingai nuteka
tarytum ašaros lašai
aitrūs smilkalai slopina
mintis ir pakviečia aistrą
atsargiai akmenų pakraščiais
lyg paukščiai suplazda
šešėliai ant įkaitusių žvilgsnių
susiglaudę tylim ir nematom
kaip pražilę mūsų jausmai atšipo
tu...
mane
meni?
aš menu


* * *

Ar žinai, kaip užkuria krosnį,
kaip minko duoną, kaip raugia degtinę?

Ar matei, kaip uždega žvakę,
kaip dalgį galanda, kaip drožia Dievą medinį...

Ar buvai kopose žiemą,
kai smėlis lyg duona sudžiūvus?

Ar matei jūrą gruodžio naktį,
kai ji vienatvėj palūžus...



Interviu

Kiek vyno išgertum?
Kiek turiu pinigų!
Kiek moterų mylėtum?
Kiek turiu jėgų!

 O kiek gyventum?
Kol turėčiau minčių!
O ką pasiimtum?
Tai, kad nieko neturiu...

Kas svarbiau, dabar ar paskui?
Patikslinkit klausimą, žemėj ar danguj?


Savitvarda

Jaučiu padidėjusį kraujospūdį.
Pulsuoja smilkiniuos.
Tavo žodžiai paliko įspūdį.
Ką tau sakiau – gailiuos...

Širdis mano – treniruota,
Ji tiek pažeminimų pažino...
Seniai ji būtų subintuota,
Jei būtų pasidavusi spaudimui...

Aš patylėsiu...
Žvilgsniu tau atsakysiu.
Einu, gryno oro įkvėpsiu
Ir sugrįžęs tave apkabinsiu.



Permaina

Iš pykčio kalės įniršis,
spalvos ėmė nykti,
lyg duris – kažkas spardė širdį,
migla dengė mintį.

...po truputi ėmė švisti,
jautės kaip kraujo ledas tirpsta...
Taip gera išgirsti,
kaip šypsena gimsta.



Kalvio saulutė

                                 seneliui Jonui
Pakrypus
kalvio saulutė,
ant koplytstulpio
stogelio nuliūdus,
sumenkęs
pavargęs metalas,
juodos
spindulėlių rūdys,
teka
per ąžuolinį kūną
paraudusios
lietaus ašarų
laiko upės,
lyg laišką
pamiršto kalvio,
saulutės šešėlį
skaitau
suklupęs,
kaip rūpintojėlis.


Kaimo klubas

Tokia aukšta erdvė!
Neseniai išplautos grindys.
Įdomiai atlenkiama kėdė.
Mechaniko aparatas girdis.
Su tėvu kiną žiūrim
sausakimšam kaimo klube,
rankose bilietus turim,
dulkių spindulys šviečia palube...
Aš nieko nesuprantu,
filmas ne vaikiškas,
tik iki šiolei menu,
koks vaizdas pasakiškas...


* * *

Moterys turtingos
Žiedais jausmais ir kūnu.
Mane pavasaris žaismingas
Pakirto savo šūviu.

Sužeistas dejuoju
Ir bėgu nuo kerų,
Mergaite miela, pasiduodu,
Pasiduoki man ir tu...



Neringai

Vėjas draiko tavo garbanotas pušis.
Horizonte tavo akių spindesys.
Išvydus tavo kopas, tvinksi širdis.
Toks jaudulingas tavo bangų kuždesys.
Draikyki vėjau, vėjau tas garbanotas pušis!
Spindėkit akys, akys saulėlydžio liūdesį!
O kopos nuogos, nuogos pagailėkit manos širdies!
Te paslaptingi žodžiai, žodžiai bangom mane užlies!

Pražydo vasara, vasara
Ir šiltą vakarą, vakarą,
Mano ašarą, ašarą,
Džiovina vėjai, vėjai šilti...



Joninių dainelė

Tebūnie naktis,
iki ryto tegul lyja!
Nežiūrėsiu tau aš į akis,
tegu tylint žaizdos gyja...

Tebūnie naktis šilta,
ieškosim žiedo basi,
gal sušvis paparčio šviesa
trumpiausioj meilės nakty...

Tebūnie ši naktis tikra,
be kerų ir apgaulės,
ir tikėsim, kad birželio rasa
mūs jausmus išsaugos...

Buvo naktis be žvaigždžių –
lijo šiltas žiedų lietus,
bet negaliu prisiminti tavo akių,
nors kasnakt sugrįžti į sapnus...


* * *

Senoji šokių aikštelė Palangoj!
Parko takeliai slėpingi...
Rėkia bitlai, bet viskas tvarkoj –
Mes laimingesni nei laimingi!

Senoji šokių aikštelė...
Mano džinsai nauji nutrinti.
Žemaitėlis Dzūkijos mergelę
Pašokdins, bet ar liks atminty...

Šilta, šilta nakties vėsa...
Priesaika ir glamonės...
Malonios... Glamonių nebėra,
Liko tik senos svajonės...



Poetai

Nukleišti kulnai,
Švarkai pablukę, nemadingi.
Praretėję, pabalę plaukai,
Tik akiniai ir akys kaip jaunystėje spindi.

Išdidūs savo eilėm ir metais,
Taria žodžius, lyg dainuoja.
Mūsų senukai poetai,
Poezijos pavasariui žydint, žygiuoja!

2008 m. birželio 2 d.


SMS žinutė

susėdę sodyboj prie stalo,
Velykų margutį sudaužkim
ir spindulio šypsnį už lango,
lyg laimę, lyg meilę pagaukim!


* * *

Šiltos Velykos aušta!
Jau ankšta karklo pumpurams.
Nušvitę, arklo laukiantys, tušti laukai
klausosi pavasario džiugesio ir dūzgesio,
ir čiulbesio prisipildžiusio triukšmo,
kuris mintims ramybės nesuteikia...



Prieš Vėlines

Važiuoju tvarkyti kapų,
dar dvi savaitės iki vėlinių.
Ruduo toks spalvotas, net saldu,
o dangus taip skaudžiai mėlynas.
Rasiu viską, kaip palikau,
tik žolės bus priaugę ir lapų prikritę.
Taip ilgai ten nebuvau,
murzini žvakių indeliai bus nuvirtę.

Mano artimųjų kapai...
Aš jų nepamiršęs!
Tik gyvenimo keliai,
tampo kažkur, lyg pamišę...



Vėlinės

Tarytum šventė sugrįžo į kaimą...
Tiek daug žiburių!
Bet ne dainos, o maldos ant kalno,
Tik šešėliai palinkusių žmonių...

Išblukęs takelis čia atvedė.
Visi vienas kitą pažįsta...
Suėjo kaimas ir atgulė.
Gėlė nors viena čia nevysta...



* * *

Sudilo skaičiai,
metai baigės,
Naujieji auksu švyti,
jiems linkėjimai ir šūksniai.
Metų tinklas apglėbia
mane ir tempia
su savimi,
svarbu neištrūkti...



Trys minutės iki Naujųjų

prikaliau
kalendorių
dar dorą
be nuodėmių
negimusių metų
laukiančių už durų
kol atversiu
pirmą lapą
į ką paversiu
tą švarų
ateities planą
įsileisiu jau greitai
atrakinsiu duris
dar trys minutės
ir Naujieji Metai gims
ir užkims nuo balsų
man baisu
ar pavyks surast
save
tame plane
o
gal...
ne?


Studentiškos Kalėdos

Po staltiese šienas –
Taurei sunkiau,
Šiąnakt ne vienas,
Nes tave sutikau.

Dvylika patiekalų
Lėkštės mena.
Tiek daug dar reikalų,
O laikas gena.

Lyg piemuo,
Širdis botagu pliaukši.
Banda trepsi namo
Į dvylikaaukštį.

Mergos išmetė batus,
Neįžiūri kur nusisuko,
Iš kur jaunikis blatnus
Kompanijon įsisuko.

Įsilingavo Kalėdos
Girgždančiu ritmu,
Slapstosi bėdos,
Kol mudu kartu.

Pakelkime taurę!
Bus jai lengviau.
Pasiklokim šieno saują,
Bus žymiai švenčiau.



* * *

Kalėdų kelias –
per sausledį,
be saulėlydžio,
vis bėgte, vis ten pat
ir vis dažniau ne ten...

Kalėdų kelias –
per sušalusius javų jausmus,
per apsnigusius obuolius,
nutilusioj žolėj,
ir vis šalia namų

Kalėdų kelias –
per trapią dirvą
be kelkraščio,
visada su viltim
ir per mintis
į širdį...

vis po dangum...


Vakar Kalėdos atėjo

Paėmęs šalto sniego,
nešiau tau dovanų,
bet tu dar saldžiai miegi,
netrukdysiu tavo sapnų.
Vakar Kalėdos atėjo,
dar ir šiandien pabus
nepabusk nuo šalto vėjo,
kurį parnešiau į namus.

Man šiąnakt nesimiega,
pakilau anksčiau už visus
ir išėjęs į kiemą,
laukiau, ką pasakys dangus...



Kalėdų naktis

Per sodo apsnigtą žolę pėdos
Ir daug, daug žvaigždžių!
Nusirito dar vienos dienos –
Prisirinko kažkokių minčių...
Varpelių muziką išgirdus
Ir liūdna, ir džiugu...
Garsai tie sužeidžia širdį
Ir ilgai, ilgai sveikstu...


* * *

Paskutinė metų naktis,
Šalia vyno taurė
Ir mintis, lyg apvytus gėlė...

Liko para, turėčiau sulaukti Naujųjų
Tik nežinau ar Seniesiems dėkoti,
O gal patylėjus eiti miegoti?

Visgi pripažint privalau,
Metai buvo draugiški ir sąžiningi,
Kartais net jausmingi...

Mylėjau, nors ir be atsako.
Skubėjau, daug kur vėlavau,
O kur suspėjau, nieko neradau...

Paskutinė metų naktis,
Šalia vyno taurė
Ir mintis, lyg apvytus gėlė...



Naujųjų metų vakarą

Troleibusas pametė laidus,
Lietus nuo stiklo plauna purvo raštą.
Aš važiuoju į Naujuosius Metus,
O gal ir į pasaulio kraštą...

Žvilgsniu liečiu praeivių veidus.
Nejaučia, skuba į Naujus suspėti.
Mane mintys savo taku vedas,
Šį vakarą nepavyks nuo jų pabėgti...



Benamio kalėdos

pakele
benamė kalė
atlėkė
ką kalei duoti?
atkandau jai kūčiuko
dvylika
kąsnių ir man liko
abu mes be vietos...
šypsos ji mano ranką palietus
ir kalei tebus Kalėdos
pakele
benamė kalė
nulėkė
kažkur kalėdoti...


* * *

sutinku vėl svajonę...
tokie pietūs trumpi…
lyg ekspresas stoties perone –
sulauki ir vėl netenki…


* * *
Taurė jau pilna akmenų...
Negaliu nei pakelt nei išgert.
Kaip iškęst toli nuo namų,
Be tavęs kaip ištvert.

Gal išverkt kas susikaupė?
Bet akys sausos ir skaudžios.
Blaškaus kalnų upėj,
O troškulys vis maudžia...

Suspaudžiu taurę šaltą,
Pilną akmenų .
Atminties sunkų lašą,
Prie lūpų keliu.

Išgersiu akmens rasą,
Stingdančią šalčiu.
Ir nusiūsiu tau ašarą,
Lyg laišką mūsų vilčių.

Pakelsiu vienatvės naštą
Ir audroj ją paskandinsiu.
Surasiu lemties raktą,
Ir laimę atrakinsiu.



* * *

užsidaro paskutiniai vartai
su kiekvienu žodžiu
spynos užsirakina
jausmai užsideda šarvus
mintys suspėja išskristi
per šaudymo angas
pasirengiame apgulčiai
pasidaliname erdves
prisipilame pilnus indus
savo teisybės
sukrauname argumentų akmenis
ir mėtysime vienas į kitą
iki pergalės
o gal iki negalios....
pasibaigus mūšiui
ieškosim meilės
rasim gyvą,
ar žuvusią?
o gal bus dingusi be žinios...


Žvaigždė

Kvepiantis kūnas
Šypsena spindi
Lyg pievų rasa
Tavo akys
Deimantais švytiŠviesa nuostabia
Praeini
Išdidi
Lyg žvaigždė
Danguje
Nei pasiekt
Nei pažint
Nei paliest
Nevalia
Tik iš tolo
Pažvelgt
Į žvaigždutę
galiu
Jos šviesą matau
Šilumos
Nejaučiu


* * *

Noriu pasinert į tavo krūtis
Tavo lūpas paliest
Aš esu beprotis
Bet kodėl tu mane vejies?


* * *

tavo iškirptė buvo per didelė
aš giliai įkritau ir skendau
iš karštųjų bangų lyg iš dilgėlių
sunkiai išplaukiau ir skridau
ir skridau nuo tavęs kuo toliau...


* * *
guli stotelėje tuščias butelis
batelis šalia nuspirtas
sėdžiu prie šunkelio
kvailas nes truputį girtas
ir vienas lyg pirštas
bintuotais paakiais
naktį rūkas buvo tirštas
ji kažkur nublūdijo laukais
o gal nebuvo jos
gal prisisapnavo?
batelis ant vejos nemeluos –
ir jo pora išgaravo
su tamsa prapuolė
lyg paskenduolė panėrė į rasas
jau rytas saulės vėliavą iškėlė
gal sugrįš viena koja basa
pareik ilgakase – akyse prašviesėjo
stotelėj laukiu tavo maršruto
tamsoje tvirčiau susikibt mums reikėjo
ir nepasileist kol neprašvito...


Prietema

nepagaunu
tavo žvilgsnio
nors tu šalia
tu manyje
o aš tau toli
anapus vingio
tave bučiuoju
manęs nematai
tavo glėbyje
jausmai visi
apako
nuo stebuklingos
tavo šviesos
neatitraukiu
savo žvilgsnio
o tavo mintyje
kažkas sušneko
be manęs
 

Būsimasis laikas

Į naktį saulutė –
Iš paskos ir vienatvė
Ateis. Be manęs...
Tokia mintis bemiegė –
O kas ten šalia tavęs?
Tau teks saulėlydį
Lydėti...
Net truputį baisu...
Gal su kitu?
Tai nesvarbu,

Tik neskubink
Saulėlydžių
Nors ir pavydžiu...


* * *

Tu rudeninis saulės spindulys,
saulės zuikutis, privertęs nusišypsot.
Tu svaigus mano minčių jaudulys,
dar kartą pakvietęs svajot.

Viską aukoju už šitą džiaugsmą...
Už grožį žiedų prieš šalnas...
Tik nematyk mano verksmo...
Aš šypsausi – ištiesk man rankas!

Spindulėli... tavo karštis dar šildo...
Ir nevėsta mano venose tavo šviesa.
Tiek daug tavo žvilgsnyje sutilpo
Ir rodos buvai gyvenime viena...

Tu paskutinis saulės zuikutis...
Mano šešėlio bučinys.
Lietei trumpai, tik truputi...
Ir švietei, kol kelias išnyks...



* * *

tavo jaunystę
mano svajonės
sutiko netikėtai
nelauktai
taip užklumpa
tik nelaimės
ir laimė
toks netikėtas
būna tik gyvenimas
su savo pasauliais
gimusiais meilėje
susėdom tada
prie atviro lango
ir klausėmės
prasmės tylėjimo
kol mano svajonės
tave apkabinusios
pravirko


* * *

Sugrįžo stebuklai... į mūsų jausmus,
taip gera tave apkabint.
Atrodo karaliai aplankė namus,
dovanų negaliu nepriimt.

Ir šypsnis tavo sugrįžo,
tik droviai dar slapstos už durų.
netikėtai ir mintys visos pražydo
lyg pavasaris būtų...

Kiek mažai, kiek nedaug tereikia –
ir sutemos sklaidos.
Tie stebuklai jėgų man suteikia,

o atrodė – liko tik maldos.


* * *

tavo bučiniai –
lyg lašai reti
besibaigiant lietui
prieš sausrą...
tavo bučiniai –
lengvi
lyg vasarinė suknelė
tolstančios gražuolės
kurios niekada nepaliesiu...
tavo bučiniai –
tai tavo meilė
kuri vienintelė ištesėjo
man duotą pažadą


* * *

Kaip padalinti likusį laiką,
Kaip nenuskriausti tavęs.
Niekada nemokėjau tiksliai pasverti,
Bijau – ir vėl svarstyklės paves.

Kaip išdalinti sukauptą turtą –
Kam užrašyti mintis?
Kam patikėti viltį sukurtą,
Kas paveldės bemieges naktis?

Atiduosiu tau paslaptį vieną,
Negausi nieko daugiau.
Tik bus tai ne šiandien,
Truputį vėliau...



* * *

Kiek kartų laimingas
Neradau žodžių...
Jausmas buvo galingas!
Bet neatnešiau tau rožių...

Mums buvo gera!
Be gėlių, be dovanų.
Tik oras vis labiau retas –
Gal jau užlipom ant kalnų...



* * *

Kas iš to grožio
Taip skubam
Akių nepakeliam
Jei pasikalbam
Iš reikalo
Prisiliečiam
Patamsį pašnibždom
O ryte vėl bėgam
Kas iš to grožio
Jei nėra laiko
Ir nėra nieko
Tik meilės
Kupini debesys plaukia
Pro šalį
Kas iš to
Jeigu man nieko nereikia
Nes manęs jau seniai nebėra
Ten, kur kadaise buvau
Kas iš to
Grožio
Jei nėra
Žodžio


Tavo kūnas

Kaip pasakų rūmas!
Lyg krūmas,
Suspindęs rasotais žiedais,
Svaigina, vilioja kvapais...

Tavo vaisius saldus,
Lapelių apkabintas,
Glaudžia žiedus,
Liečia šakas supintas...

O liūtys...sraunios šniokščia!
O pumpurų šnabždesys!
Ir širdis suvirpa baugščiai,
Nubėga iki šaknų virpesys...

Prisėsiu šalia
Ir tavo šešėlyje tylėsiu.
Džiaugsiuos tyla,
Tave vėjeliu tik paliesiu...



* * *

Tavo kūnas ilgai buvo vienintelė vertybė kuri,
mane skatino eiti į priekį, sekti iš paskos ir
siekti tavęs. Kasdien iš naujo užkariauti,
lyg pilį kuri jau nieko nesaugo, tik puošia
horizontą ir dangų. Tu mane buvai areštavusi.
Negalėjau niekur rodytis nuogom mintim.
Nepakaltinamai atvirom akim mačiau tik tave,
kol pasijutau vienas, tavo grožyje nerasdamas tavęs.



* * *
geismas
kvepia
žydi
dega
lyg gaisras
jis
žaismas
ir džiaugsmas
jame
yra
ir verksmas
ir skausmas
vejas mus
lyg vėjas
per gyvenimus
buvusius
ir būsimus
teikia vilties
geismas
virsmas
būties


* * *

Meilės lietuje geso aistros žarijos.
Širdis beldėsi bandydama išjudinti sustojusį laiką.
Norėjau likti amžiname džiaugsme...
Šalia prieblandoje besislepiančių nuodėmės šešėlių...



* * *

Meilė sugrįžo ir nieko nepažadėjusi užkūrė krosnį,
Suplovė indus, išskalbė rūbus, išvirė viralo.
Pro langus įleido daugiau oro ir šviesos,
Pervilko patalynę ir paėmusi už rankos nusivedė...

Jai miegant atsikėliau ir klausiausi ramaus kvėpavimo.
Gėrėjausi jos suveltais plaukais ir pravertomis lūpomis.
Šventoji mano meile... šventesnė už švenčiausią, o aš jos nevertas...
Pravirkau ir tyliai išėjau, sau pažadėjęs nebesugrįžti...
 

* * *

                                              Kristinai

Norėčiau nupiešt paveikslą tavo,
atkartot tavo nuotaikas ant drobės,
bet ar užteks spalvų ir laiko,
gal ir liks tai tik svajonės...
Kiek daug eskizų žvilgsnis kūrė,
kiek linijų bučiniais įsiminta...
Lieki tu man lyg horizonte burė,
nepasiekiama, bet mintyse įpinta...
Kasdien žiūriu nedrąsiai į tave,
kaip į pasaką grožio ir jausmų.
Ir sudrebu, kai palieti mane,
kai širdį uždegi vilties skausmu...
Šešėlį tavo kartą apvedžiojau smėly
ir juokėmės abu iš tokio meno.
Skambėjo mūsų juokas vėjy,
nepastebėjom kaip sutemo...


* * *

nunešiau tave prie lango –
kiek žiburių!
ir niekas mūsų nemato,
nežino, kad tave turiu...

lyg žiedai palangėj,
švelnioj nakties šviesoj,
aukštai aukštai padangėj –
gėlynai žvaigždžių lankoj!



* * *
Nežadėk
Nekalbėk
Manęs tau
Nereik
Nesvajok
Nemeluok
Pabučiuok
Ir išeik
Gal verksiu
Liūdėsiu
Gal bus man
Sunku
Nematysiu
Neliesiu
Tavųjų akių
Su tavim buvo geraBe tavęs – nežinau
Taip tęstis negaliNuo kančių pražilau
Nežadėk
Nekalbėk
Niekada taip
Nebus
Prisiminsim
Dienas tas
Kaip sapnus
Nuostabius


* * *

stebuklingas
tavo kūnas suspurda
gundančios linijos
kraują verčia kilt
iki tavo karščio
iki pakraščio pakilęs
tyliai stebiu ir niekur
toliau nekylu nors
kraujas išsilydė
ir nutekėjo liejyklon
kur gims seniai
dar Tėvo sugalvotas
stebuklas...


* * *

Susėdom prie Neries
Sakuroms žydint.
Ar lemtis ištesės,
Ką pažadėjo mums tylint?



* * *

tavo alsavimą, svaiginantį karštį tavo jaučiu,
kažkur lyg krentu, lyg skrendu...
ir toks laimingas grįžtu,
į pasaulį šitą kur tu, tik tu...



Akmuo pakely

Pasakei
Pamiršai
O aš nešuos tavo žodį
Širdy
Dar šaukiau
NegrįžaiNusijuokus dingaiPraeity
Karštesni
Už žarijųŽvaigždesJausmai
Atrodė
Neges
Palikai
Nuėjai
Likau pakely
Kaip dulkėtas
Akmuo
Pagriovy
Pro mane
Dar praeis
Gal suras
Gal nuspirsAkmuo
Dar daug ką patirs


* * *

mano greitkelis tuneliais per tavo širdį,
mano mintys tavo kalnų aiduos,
aš lekiu tais posūkiais girtas
ir prarastą laiką vejuos
meilės niekada nebestabdysiu,
geriau viršysiu leistiną greitį
ir niekada jai „palauk“ nesakysiu,
lauksiu jos ir leisiu jai ateiti


* * *

Gal ir nemyli manęs
Jei tyli ir tyli
Tyla mus nuves
Kur niekas nežydi
Kur lyja ir lyja...
Tu tyli ir žiūri į grindis
Mintys kaista ir šąla...
Girdis kaip mano širdis
Lyg radistas kažkokį tekstą kala...
Galiu ir aš patylėt
Dar metus kitus
Bet taip norėčiau kalbėt
Ištarti garsiai žodžius
Kurie lyg kąsnis gerklėje užstrigę
Vis noris atsikrenkšt lyg kimčiau
Mieloji mano, kas yra nutikę
Gal lauki, kad verkti imčiau?


Per gyvenimą

Per žingsnį atsilikęs ėjau
Ne todėl, kad nespėjau
Todėl, kad tave mylėjau
Ėjau – ir tylėjau
Ir atrodė – skriejau
Kai į tave žiūrėjau...


Apsikeitimas dovanomis

dovanojau tau puokštę rožių
skintų
kaip užuominą, kad grožis laikinai
žydi
o kiek daug man ištarei žodžių
šventų
kurie ir žiemą, lyg obuoliai laukiniai
švyti!


* * *

išvaduok mano šypseną
sudrėkusią ašarom
pasvajokim apie rytdieną
su saulėtom vasarom
prisiglausk su virpuliu
su bučiniu pašnabždėk
pabudusi su vyturiu
man skristi padėk


Apgamėlis

taškelis šypsenoj...
gyvatės akutė gundanti
nuodai pasiekia neprisilietus
bučinio trauka lyg žemės
lyg saulės karštis
belaukiant pavasario žiedų
per nuogas šermukšnio šakas
per silpną nakties šaltuką
per rūdijantį stuburą
jausmų kabeliais atiteka
aukščiausia įtampa
iš kampučio šypsenos
iš tavo jaunystės į mano mintis
iš tavo išdidumo į mano džiaugsmą
liūdnai palydint viltį
į mano praradimų atmintį


Sutaupyta meilė

Išsilaidžiau, išsimėčiau jausmus, o tu šitiek meilės sutaupei...
Ir kuo tapai? Štai šypsaisi turtinga ir svarstai, ar
verta ja dalintis. Tavo turtas dar spindintis... Kam skirtos
tavo meilės santaupos, man, ar kažkam kitam? Taupysi,
taupysi ir prarasi, suprasi, kai laikas nuvertins... Laikas
paženklins ir tavo išdidų spindesį. Kaip įveiksi liūdesį,
ką tada veiksi su skryniomis, kupinomis beverčių
niekučių?
Netaupau savo jausmų... ir jie vis kaupias. Klaupiuos
prieš tave... kol esu šalia, melsiuos ir prie užrakintų tavo
durų...


Vėlyva meilė

parsinešiau tavo žodžius,
tavo bučinius
ir tavo šilumą
stoviu ir žvalgausi, kur viską padėti
visur prikrauta,
nėra laisvos vietos
tai ir laikysiu apkabinęs
tavo žodžius,
tavo bučinius
ir tavo šilumą,
o kai pavargsiu,
atsiimk,
kas tau priklauso


* * *

aš išeisiu drėgnais Žemaitijos miškais,
aš išplauksiu žemais debesimis,
gal nutolsiu žolynų šilkais,
o gal išbrisiu giliomis pusnimis...
tau viską pasakiau, ar pameni?
kartojau ir kartojau – myliu!
gal rinkai tuos žodžius, o gal išmetei
ir lyg akmenis sudėjai tarp gėlių

ir akmenyje mano žodžiams neankšta,
jie tilpo net ašaros laše
išgirsti galėsi juos auštant
ir rasoj pamatyti mane...