Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje




VYRAI IR MOTERYS, VYRIŠKUMAS IR VYRŲ KRIZĖS DABARTIES LIETUVOJE
(pagal tyrimą “Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje”, kurį "VšĮ Vyrų krizių ir informacijos centras" užsakymu atliko Sic Rinkos tyrimai)

Dr. Artūras Tereškinas
V. Kavolio tarpdisciplininių studijų centras
Vytauto Didžiojo universitetas

ĮVADAS
Lietuvos visuomeninis gyvenimas keičiasi. Keičiasi ir lyčių vaidmenų suvokimas. Pokyčiai darbo rinkoje, demografiniai pasikeitimai veikia šeimos struktūrą; tai savo ruožtu įtakoja lyčių santykius. Dar daugiau. Feminizmo plėtra, naujų seksualumo formų pasaulyje įsitvirtinimas, globalios ekonomikos ir kultūros kūrimasis atsiliepia ir Lietuvai. Į visus šiuos pokyčius ir procesus neišvengiamai reaguojame ir mes kaip visuomenės atstovai, kaip asmenys, kaip vyrai ar moterys.
Kokie lyties vaidmenų modeliai dominuoja dabarties Lietuvoje? Kaip nūdienos Lietuvoje jaučiasi vyrai? Kokios “vyriškos” vertybės išlieka ir kokios nyksta? Koks vyriškumas vertinamas mūsų kasdienėje kultūroje?
Į šiuos ir daugybę kitų klausimų, susijusių su vyrais, jų tapatybėmis ir jų vieta šiuolaikinėje visuomenėje, galima mėginti atsakyti analizuojant reprezentatyvią apklausą,  atliktą  SIC Rinkos Tyrimų.
Žiūrėdami į šią apklausą, galime mėginti suvokti, ar egzistuoja vyriškumo ar vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje? Ar iš viso įmanoma kalbėti apie “vyrų krizę”? Kokia Lietuvos vyrų ateitis? Kokios “vyriškos politikos” (masculinity politics) gairės ir praktinės implikacijos kyla kalbant apie vyrus ir žvelgiant į SIC Rinkos Tyrimų padarytą analizę?
Reikia pabrėžti, kad projektas “Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje” yra itin reikšmingas, nes ir vyrams, ir moterims labai svarbu giliau suvokti save: nuo to priklauso jų asmeniniai santykiai, seksualinis gyvenimas ir šeimos aplinka. Dar daugiau. Nuo to priklauso ir lytinis teisingumas bei apskritai lyties problemų sprendimo galimybės.
Kalbant apie vyrus ir moteris, būtina turėti galvoje lytinės nelygybės problemą Lietuvoje bei visame pasaulyje ir kainą, kurią vyrai sumoka už dominuojančius vyriškumo įvaizdžius. Negalima pamiršti ir skirtumų bei nelygybės tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų (turint galvoje socialinės padėties, etninės priklausomybės ir seksualumo klausimus; nelygybė ir skirtumai kaip tik ir paremti šiomis dimensijomis).
Prieš pradedant apibendrinimus, reikia pateikti keletą teorinių sąvokų ir pastebėjimų, susijusių su lytimi, vyrišku lyties vaidmeniu ir vyriškumu.
Vyriško vaidmens sąvoka, kaip teigiama lyties tyrinėtojų, yra silpna ir moksliškai, ir praktiškai. Ji neaprėpia vyriškumo formų sudėtingumo. Pasak vieno iš žymiausių vyriškumo tyrinėtojų, ši sąvoka gali pasiūlyti labai ribotas lyties problemų sprendimo ir kaitos strategijas.[1] Tačiau praktiniu aspektu žvelgiant, ši sąvoka yra vartotina.
Kita mums svarbi sąvoka yra vyriškumas. Kaip ir moteriškumo kategorija, ši sąvoka yra problematiška ir reliatyvi. Bendriausiai vyriškumą galima apibrėžti kaip   praktikas, susijusias su vyrų pozicija lyties santykių struktūroje. Vyriškumas yra susijęs ir su socialiniais santykiais, ir su kūnais, kadangi “vyras” reiškia suaugusį asmenį su vyro kūnu.[2]  Mes išgyvename vyriškumą per norminius, visuomenėje priimtus elgesio, išvaizdos, laikysenos standartus, populiarias figūras bei įvaizdžius, cirkuliuojančius mūsų kultūroje.
Svarbu pastebėti ir tai, kad nors paprastai atskiroje visuomenėje egzistuoja keletas vyriškumo modelių, vienas iš jų yra visada privilegijuojamas ir yra priimamas kaip norma. Šį vyriškumą vadiname hegemoniniu arba dominuojančiu vyriškumu. Hegemoninis vyriškumas apibrėžiamas kaip tam tikro vyriškumo modelio socialinis įsitvirtinimas, kai tas vyriškumas operuoja kaip savotiškas “sveikas protas” (common sense) ir konvencinė moralė, nusakanti tai, ką reiškia būti vyru. [3] Hegemoninį, labiausiai vertinamą visuomenėje vyriškumą paprastai apibūdina ekonominė nepriklausomybė, fizinė galia, bravada, heteroseksualumas, žeidžiančių emocijų užslopinimas, moterų bei kitų vyrų dominavimas ir dėmesys seksualinėms “pergalėms”.

VYRAI, MOTERYS IR DARBAS
Pirmiausia apžvelgsime darbo, profesinės karjeros ir vyriškos tapatybės klausimus. Itin svarbi šiuolaikiniame pasaulyje yra profesinės sėkmės, pasitenkinimo darbu problema. Pasitenkinimas savo darbu didele dalimi lemia ir vyro bei moters, tėvo ir vaikų santykius šeimoje. Ši problema iškyla ir atliktoje apklausoje. Iš apklausos matyti, kad iš visų dirbančių apklaustųjų (47% visų respondentų) 16% nepatenkinti turimu darbu, 37% - nelabai patenkinti. 45% dirbančių Lietuvos gyventojų patenkinti arba labai patenkinti darbo sąlygomis, darbo užmokesčiu ir pan. Nepasitenkinimas darbu aukščiausias 15-29 metų amžiaus mieste gyvenančių moterų tarpe (60%) ir 50-74 metų kaime gyvenančių vyrų tarpe (60%). Taigi nepatenkintų darbu procentas yra ganėtinai aukštas.
Tik 13% dirbančių Lietuvos gyventojų mano, kad jų gaunamos pajamos yra pakankamos normaliam pragyvenimui. Pasak 37% dirbančiųjų, jų gaunamos pajamos yra labai mažos, 50% dirbančių norėtų, kad jos būtų šiek tiek didesnės. Labiausiai patenkinti savo pajamomis yra 15-29 metų apklaustieji ir trijų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai.
52% dirbančių respondentų sako patirią darbe daug streso, nervinės įtampos. Stresas, nervinė įtampa būdingiausia dirbančioms moterims kaime ir didmiesčiuose. Kuo vyresni dirbantys vyrai, tuo dažniau jie pripažįsta patirią didelį stresą darbe.
Įvertinimas darbe – svarbus dalykas didžiajai daliai dirbančių Lietuvos gyventojų. Net 84% norėtų, kad jų darbas būtų geriau vertinamas. Ypač dažnai šis poreikis išreiškiamas dirbančių vyrų kaime (90.5%). Apskritai net 86% apklaustų dirbančių vyrų mano, kad jų darbas turėtų būti vertinamas geriau (lyginant su 83% dirbančių moterų). Paradoksalu tai, kad turėdami galimybę tik 44% apklaustų dirbančių būtų linkę keisti darbą. Šiuo atžvilgiu ryžtingesni yra vyrai – 46% vyrų keistų darbą (atitinkamai 41% moterų). Natūralu, kad jaunesni vyrai (15-39 amžiaus grupė) būtų labiau linkę keisti darbą nei vyresni vyrai.
Iš apklausos matyti, kad pasitenkinimo darbu problema Lietuvoje yra gana aštri. Aštri ji ir tarp moterų, ir tarp vyrų. Galima pastebėti, kad didesnio skirtumo tarp respondentų vyrų ir moterų nėra. Nemažas ir vyrų, ir moterų skaičius jaučia nepasitenkinimą savo profesine veikla.

VYRAI IR MOTERYS NAMUOSE

Itin svarbūs vyriškų vaidmenų ir vyriškumo suvokimui yra klausimai susiję su vyro vaidmeniu namie. Kaip šeimoje pasidalinama darbais ir vaidmenimis? Kas šeimoje priima sprendimus? Kokia yra profesinio ir šeimyninio gyvenimo dinamika?
Atsakydami į klausimą, kas Lietuvos šeimose priima sprendimus, respondentai vienodai dažnai minėjo tiek vyrus, tiek moteris. Moterys iki 50 metų amžiaus, gyvenančios miestuose dažniau negu vyrai manė, kad sprendimus šeimoje dažniau priima moterys, tuo tarpu vyrai dažniau buvo linkę manyti, kad sprendimai vienodai dažnai priimami abiejų lyčių.
Daugiau negu pusė apklaustųjų buvo įsitikinę, kad daugumoje Lietuvos šeimų vyras yra daugiausia uždirbantis šeimos narys, tuo tarpu tik 7% manė, kad daugiau uždirba moterys. Kalbėdami apie konkrečią savo šeimos situaciją situaciją, per 40% respondentų pripažino, kad jų šeimose daugiau uždirba vyras, 28.5% respondentų šeimose daugiau uždirba moteris. Įdomu pabrėžti tai, kad apklaustos moterys daug dažniau nei vyrai minėjo, kad jų šeimose daugiau uždirba moterys; apklaustų vyrų nuomone, daugiau uždirbantis jų šeimose narys – vyras. Čia galima būtų daryti prielaidą, kad vyrai dar mano, kad jie turi būti pagrindiniai šeimos išlaikytojai. Mažiau uždirbti vyrui yra negarbinga.
                      Kalbėdami apie darbą ir šeimyninį gyvenimą, net 61% dirbančių respondentų pabrėžė, kad norėtų daugiau laiko praleisti namie, su šeima. Didžiausią poreikį daugiau laiko praleisti namie jaučia 30-49 metų dirbantys vyrai (69%) ir 15-29 metų dirbančios moterys (68%), didžiųjų miestų gyventojai (65% vyrų ir 70% moterų). Tai reikštų, kad šeimyninis gyvenimas yra aukštai vertinamas ir Lietuvos vyrų, ir moterų. Tačiau paradoksalu tai, kad net 79% dirbančių respondentų nesutinka, kad jų darbas kenkia šiltiems santykiams šeimoje, draugų ar giminių rate. Manančių, kad darbas kenkia šiltiems asmeniniams santykiams, daugiau tarp 30-49 metų amžiaus vyrų (29%) bei miestuose dirbančių vyrų (31%).
                      Prielaidą apie aukštai vertinamą šeimos gyvenimą remia ir atsakymai į klausimą apie pasitenkinimą šeimyniniu gyvenimu. 81% Lietuvos gyventojų, gyvenančių su vyru/ žmona/ partneriu, sako esą patenkinti savo šeimyniniu gyvenimu/ partneryste. Nepatenkintų esama šeimynine situacija daugiau tarp moterų (19%, lyginant su 10% vyrų), ypatingai gyvenančių kaime (32%, lyginant su 10.5% vyrų). “Nelabai patenkintų” savo šeimynininiu gyvenimu skaičius didesnis vyresnio amžiaus respondentų grupėse.
                      Kitas esminis klausimas siejasi su vyro bei tėvo šeimoje institucija. Kokią reikšmę dabarties Lietuvoje turi vyro ir tėvo institucija? Kaip Lietuvos vyrai dalyvauja namų ūkyje ir vaikų priežiūroje ir auginime? Ar rūpinimasis vaikais vis dar lieka moterų prerogatyva? Ar jau ir vyrai imasi atsakomybės už vaikų auklėjimą?
                      Atsakydami į klausimus apie “normalaus” vyro įvaizdį, susijusius su šeima, daugiau respondentų moterų pabrėžė, kad “vyras turi ne tik aprūpinti vaikus, bet ir užsiimti jų priežiūra, auklėjimu” (4 balų skalėje 3.71 moterų ir 3.57 vyrų). Būtina pastebėti ir tai, kad moterys labiau nei vyrai yra įsitikinusios, kad normalus vyras turi būti nagingas ir mokėti atlikti “vyriškus” darbus. Vadinasi, moterys labiau nei vyrai mano, kad vyro vaidmuo šeimoje turėtų būti svarbesnis.
                      Daug daugiau apklaustų vyrų buvo įsitikinę, kad “normalus” vyras turi vadovauti šeimoje (santykyje su moterimi) ir vyro žodis turi būti lemiamas (4 balų skalėje net 2.67 respondentų vyrų ir 2.16 moterų). Šiuo požiūriu respondentai palaiko įtvirtintą patriarchalinės šeimos modelį.
Kalbant apie vyro vaidmenį šeimoje, matyti, kad atliktame tyrime išryškėja dinamiškos įtampos tarp šeimą išlaikančio vyro (pagal apklausą matyti, kad vyrams šis vaidmuo dar itin svarbus) ir šeima besirūpinančio tėvo.
  

“NORMALUS” ARBA NORMINIS VYRIŠKUMAS

Ką reiškia būti tikru vyru? Kokie vyrų vaizdiniai ir įvaizdžiai yra patys populiariausi Lietuvoje? Kaip “normalų” vyriškumą įsivaizduoja vyrai ir moterys? Ar jų įsivaizdavimuose galima pastebėti esminį skirtumą? Čia pamėginsime atsakyti į šiuos klausimus remdamiesi SIC Rinkos tyrimų apklausa.
Tradicinis vyriškumas, be abejonės, įglaudžia savin tokius bruožus kaip statusas, sėkmė, ištvermė, finasinė nepriklausomybė ir lytinis dominavimas. Ar šie bruožai išryškėja ir Lietuvos respondentų atsakymuose?
Susumuojant ir vyrų, ir moterų atsakymus į tai, koks turi būti “normalus” vyras, matyti, kad Lietuvoje aiškiai patvirtinamas ką tik minėto tradicinio vyriškumo modelis. Svarbiausios “normalaus” vyro savybės, pasak apklausoje dalyvavusių, turi būti sugebėjimas uždirbti pinigus (72% respondentų), nagingumas, mokėjimas atlikti “vyriškus” buities, techninius darbus (67%); vaikų aprūpinimas, priežiūra ir auklėjimas (67%) bei savo moters globojimas (66%). Tarp kitų aukštai vertinamų tokio vyro savybių yra silpnesnio neskriaudimas (“niekada nepakelti rankos prieš silpnesnį”, 65%), buvimas jautriu ir supratingu (64%), sugebėjimas palaikyti gerus santykius su tėvu (58%) ir rūpestis savo motina (55%). Patys vyrai tarp svarbiausių “normalaus” vyro savybių įvardija (svarumo mažėjimo tvarka) sugebėjimą uždirbti pinigus, savo moters globojimą, savo vaikų priežiūrą ir auklėjimą ir gebėjimą atlikti “vyriškus” buities darbus. Tuo tarpu moterims svarbiausia tai, kad vyras sugebėtų aprūpinti šeimą materialiai, kad vyras būtų jautrus ir supratingas, mokėtų dirbti “vyriškus” buities darbus ir užsiimtų vaikų priežiūra bei auklėjimu. Matome, kad moterų ir vyrų atsakymai gana panašūs, išskyrus vienintelį bruožą, kurį pabrėžia moterys, t. y. jautrumą ir supratingumą. Pastaroji savybė nėra esminis “normalaus” vyro bruožas pačių vyrų požiūriu.
Kokios savybės menkiausiai vertinamos? Moterys mažiausiai vertina vyro vadovavimą šeimoje ir jo žodžio buvimą lemiamu, fizinės jėgos naudojimą ir buvimą laisvu, nesiaiškinimą ir nesiteisinimą. Vyrai panašiai graduoja menkiausiai vertinamus “normalaus” vyro bruožus. Neigiamai vertinama fizinė jėga. Tarp mažiausiai reikšmingų bruožų vyrai dar mini gebėjimą nusileisti moteriai, daryti tai, ko ji paprašo.
Įdomu tai, kad apibūdinant “normalaus” vyro savybes, iškyla skirtumų skirtingose amžiaus grupėse ir tarp miesto bei kaimo gyventojų. Jauni vyrai labiau vertina vyro fizinę jėgą (gebėjimą “panaudoti fizinę jėgą – ‘duoti į snukį’ – jei to reikia”), vyriausiems ji mažiausiai svarbi. “Bet kada patenkinti moterį seksualiai, jei ji to nori” svarbiausia vidurinei vyrų amžiaus grupei (30-49 metų vyrams). Fizinė jėga labiausiai vertinama didžiųjų miesto gyventojų vyrų, menkiausiai kaimo vyrų. Didžiųjų miestų vyrams daug svarbiau siekti karjeros, pelnyti pripažinimą nei kitų miestų ir kaimo vyrams.
Pagal paminėjimų dažnį apklausti Lietuvos gyventojai labiausiai vertina tokias vyro savybes kaip buvimą ne alkoholiku, rūpinimąsi šeima, vaikais, darbštumą, sąžiningumą, dorumą, protingumą, meilę, mandagumą, tolerantiškumą ir kultūringumą. Žemiausiai paminėjimų dažnio skalėje atsiduria tokie bruožai kaip kūrybingumas, pasitikėjimas savimi, autoriteto turėjimas draugų tarpe, sugebėjimas vadovauti ir pan.
Kaip Lietuvos vyrai vertina save? Ar jie jaučiasi atitinką normalaus vyro įvaizdį? Pasak apklausos, 12% Lietuvos vyrų mano visiškai atitinką, 65% sakosi veikiau atitinką normalaus vyro įvaizdį. Įdomu tai, kad apie 10% mano, kad jie veikiau neatitinka šitokio įvaizdžio, o 14% iš viso nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą.
Žvelgiant į skirtingas amžiaus grupes matyti, kad geriausiai šiuo požiūriu save vertina jauniausi apklausti vyrai (79% 15-29 metų amžiaus grupės vyrai mano atitinką normalaus vyro įvaizdį). Likusios amžiaus grupės vertina save daugmaž vienodai (75% 30-49 metų ir 74% 50-74 metų vyrų mano, kad jie atitinka normalaus vyro įvaizdį). Reikšmingo skirtumo tarp didžiųjų miestų, kitų miestų ir kaimo vyrų nepastebėta. Visi jie vertina save beveik vienodai.
Apklausos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ir Lietuvos vyrai, ir moterys didžia dalimi remia tradicines vyro įvaizdžio ir vaidmens normas. Vyrai turį išlaikyti šeimą, apginti ir globoti savo moterį bei mokėti atlikti “vyriškus” buities, techninius darbus. Tačiau Lietuvos gyventojų vertinami ir vadinamo “naujo vyro” bruožai: didesnis rūpestis vaikais, jų auklėjimas ir priežiūra ir jautrumas bei supratingumas, kurių iš “normalaus” vyro tikėtųsi apklausoje dalyvavusios moterys. Pastarieji bruožai nėra visiška priešprieša tradiciniam vyro vaizdiniui, tačiau jį ir papildo, ir išplečia. Svarbu pabrėžti, kad fizinis agresyvumas nėra laikomas itin svarbiu normalaus vyro įvaizdžiui. Nors šiuo požiūriu nutolstama nuo tradicinio vyro vaizdinio normų, kurios valdo tradicinį vyro vaidmenį, struktūra išlieka nepajudinta.  Vyras išlieka finansinis šeimos ramstis, savo moters gynėjas, tas, kuris dirba “vyriškus” buities darbus.

POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALUMĄ: TRADICINĖS VYRIŠKOS TAPATYBĖS DILEMOS

Mūsų “aš” pojūtis formuojamas socialinėje interakcijoje ar komunikacijoje. Išreikšdami savo nuomones, tikėjimus, vertybes, įsitikinimus, požiūrius, mes konstruojame savo individualią tapatybę. Taip ir vyro tapatybė apibrėžiama opozicijoje su kuo nors: paprastai vyriškumas kuriamas kaip priešprieša moteriškumui. Būti vyru reiškia nebūti moterišku, nebūti moteriškos išvaizdos ar manierų.
Tačiau iš apklausos matyti, kad būti vyru taip pat reiškia nebūti homoseksualiu. Pats faktas, kad vyras nėra homoseksualius jau reiškia, kad jis yra vyras.
Apklausos duomenimis remiantis matyti, kad Lietuvos vyrai yra homofobiškesni nei moterys.  39% Lietuvos vyrų, sužinojusių apie visuomenėje žinomo žmogaus homoseksualumą, nuomonė nepasikeistų, tuo tarpu 41% vyrų nuomonė pablogėtų. Proporcingai 48% moterų nuomonė nepasikeistų, o 35% nuomonė pablogėtų. Itin tolerantiškos yra jauniausios 15-29 amžiaus grupės moterys, net 71% iš jų nuomonė nepasikeistų, ir tik 22% nuomonė pablogėtų. Itin reikšmingas yra šios amžiaus grupės moterų ir vyrų skirtumas. Lyginant su tolerantiškomis moterimis, net 41% šio amžiaus vyrų, sužinojusių apie visuomenės veikėjo/os homoseksualumą, nuomonė pablogėtų. Iš visų amžiaus grupių, tolerantiškiausi yra vidurinio 30-49 metų amžiaus vyrai, netolerantiškiausi vyriausi 50-74 metų vyrai. Įdomu ir netikėta tai, kad netolerantiškiausi homoseksualių visuomenės žmonių atžvilgiu yra didžiųjų miestų vyrai.
Panaši respondentų vyrų nuostata ir kalbant apie artimo draugo/ draugės homoseksualumą. Paklausti, kaip reaguotų sužinoję, kad jų artimas draugas (draugė) yra homoseksualus, 37% vyrų priimtų jį/ją tokį, koks jis/ji yra, 22% atsisakytų bendrauti su juo/ja, 21% mėgintų jį/ją pakeisti. Pozityviau nusiteikusios moterys (46% jų, lyginant su 37.5% vyrų linkusios priimti žmogų tokį, koks jis yra), ypač didžiuosiuose miestuose (60%). 15-29 metų amžiaus vyrai sudaro daugumą tų, kurie mėgintų draugą/ draugę pakeisti.
44% Lietuvos gyventojų sako, kad nepakeistų nuomonės apie visuomenėje žinomą žmogų, sužinoję apie jo/jos homoseksualumą. 38% Lietuvos visuomenės narių mano, kad ši informacija neigiamai paveiktų jų nuomonę apie konkretų žmogų.
Požiūriai į homoseksualumą keičiasi, kuomet kalbama apie tariamą respondentų sūnaus arba dukters homoseksualumą. 47% apklaustųjų sako, jog mėgintų jį/ ją pakeisti (50% vyrų ir 44% moterų); 28% priimtų jį/ ją tokį/ tokią, koks/ kokia yra (22% vyrų ir 33.5% moterų).
Iš pateiktų skaičių galima daryti pastebėjimą, kad heteroseksualūs Lietuvos vyrai yra didesni homofobai negu heteroseksualios moterys. Heteroseksualus vyriškumas konstruojamas priešpriešinant jį homoseksualumui: čia homofobija yra vienu iš svarbių heteroseksualaus vyriškumo elementų. Remiantis vyriškumo ir vyriškų vaidmenų tyrinėtojais, galima teigti, kad vyrai turi atskirti save ir nuo moterų, ir nuo homoseksualių vyrų dėl to, kad jiems vyriškumas (buvimas ‘tikrais vyrais’) yra daug svarbesnis nei moteriškumas moterims.[4]
Ką tokie Lietuvos vyrų požiūriai į homoseksualumą ir homoseksualius žmones galėtų reikšti? Netolerancija homoseksualumui gali būti psichinės savigynos mechanizmu, stiprinančiu dalies vyrų trapią heteroseksualaus vyriškumo tapatybę.
Neigiamas vyrų požiūris į homoseksualumą taip pat sietinas su jų tradicinėmis pažiūromis į lyties vaidmenis ir į šeimą. Dar gana plačiai paplitęs įsitikinimas, kad gėjai pažeidžia ir lyties, ir šeimos vaidmenis (t. y. gėjai vyrai esą moteriški, lesbietės vyriškos). Siekiant patvirtinti savo heteroseksualaus vyro vaidmenį ir išvengti nepasitikėjimo savimi ir savo gebėjimu atlikti priimtiną lyties vaidmenį, skatinama netolerancija homoseksualumui. Galima teigti, kad homoseksualumas Lietuvoje kol kas nėra vieša alternatyva heteroseksualumui. Alternatyvaus vyriškumo vaizdinių, kuriuose būtų vietos hemoseksualiai orientacijai, kol kas nėra.



VYRAI IR MOTERYS, KAI KURIE JŲ SANTYKIŲ IR POŽIŪRIŲ Į VIENAS KITĄ ASPEKTAI

Kaip Lietuvos vyrai ir moterys vertina tarpusavo santykius. Kokie moterų ir vyrų santykių aspektai yra pabrėžiami?
78% respondentų pripažįsta, kad vyrų ir moterų santykiuose visuomet egzistuoja seksualinis elementas. Kaip ir reikėtų tikėtis, dažniau šiam teiginiui pritaria 15-29 metų amžiaus, didžiųjų miestų gyventojai. Ir vyrai, ir moterys beveik vienodai pritaria šiam teiginiui. Tačiau čia pabrėžtina tai, kad atsakydami apie “normalaus” vyro savybes, vyrai dažniau nei moterys pabrėžė, kad “normalus vyras turi bet kada patenkinti moterį seksualiai, jei ji to nori”. Vadinasi, vyro vaidmuo susijęs su jo seksualinės pareigos atlikimu. Stigmatizacija susijusi su impotencija. Galima būtų teigti, kad socialiai konstruojamo vyriško seksualumo bruožai yra tai, kad a) vyrai turi būti visada pasiruošę seksui; b) vyro pareiga patenkinti savo žmoną ar partnerę; c) dėl to seksualinis pajėgumas yra labai svarbus vyrams.
86% Lietuvos gyventojų pritaria teiginiui, jog moterims daug svarbiau jų fizinis grožis negu vyrams; ypatingai dažnai šią nuostatą išreiškia miestuose gyvenantys vyrai. Moterys dažniau mano, kad “Lietuvos vyrai turėtų daugiau rūpintis savo išore”. Vyrams jų pačių išorė ne tokia reikšminga. Net atsakydami į klausimus apie savybes, kuriomis turėtų pasižymėti įžymus vyras, respondentai vyrai pabrėžia vyro sugebėjimą dirbti ir sąžiningumą, o ne seksualumą ir fizinį grožį (pastarieji bruožai yra mažiausiai vertinamų skalėje). Labiausiai fizinis grožis aktualus jaunesnio amžiaus vyrams ir moterims.
Pažvelgus į anketos atsakymus, galima daryti išvadą, kad vyrams jų išorė rūpi mažiau nei moterims. Vyrai rečiau kreipia dėmesį į išorės dalykus, ypač kitų vyrų. Vyriškos lyties respondentai rečiau pritarė teiginiui, kad jiems “patinka ne tik gražios moterys, bet ir gražūs pasitempę vyrai”. Vadinasi, Lietuvos vyrai neproblematizuoja savo išvaizdos, ir fizinis grožis jiems nevaidina esminio vaidmens pasitikėjime savimi. Vyrai rūpinasi savo kūno išvaizda mažiau nei moterys. Jų vyriškumą labiau patvirtina profesiniai sugebėjimai nei kūno išvaizda ar lytinis patrauklumas.

VYRŲ VAIDMENYS IR VYRIŠKUMO POLITIKA
Kaip Lietuvos vyrai konceptualizuoja savo vyriškos lyties vaidmenis? Su kokiais vyrų modeliais Lietuvos vyrai tapatinasi?
Ar galima kalbėti apie vyro vaidmenų ir vyriškumo krizę Lietuvoje? O gal tik kai kurie vyrai yra krizėje?
Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra. Postkomunistinėse visuomenėse ir vyrai, ir moterys susiduria su nemažais pokyčiais savo ir visuomenės gyvenime. Visuomeninius pokyčius dažnai lydi nerimas dėl savo ateities, beviltiškumo jausena, net desperacija. Globalėjantis pasaulis keičia tai, kaip mes suvokiame save ir savo vietą visuomenėje. Nebelieka saugumo jausmo.
Galima teigti, kad vyriškumo ar moteriškumo krizės vyksta tada, kai vyrai ar moterys nukrypsta nuo visuomenėje egzistuojančių lyčių stereotipų. Iš šito neaiškumo kyla nepasitikėjimas savimi, panika ir nesaugumo jausmas.
Ar vyriškos lyties vaimens tapatybė nebeaiški Lietuvoje? Naudodamiesi tyrimu “Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje”, turėtume neigiamai atsakyti į šį klausimą. Apskritai kalbant, vyro vaidmuo ir vyriškumo modelis nedaug nukrypsta nuo tradiciškai suvokiamo vyro kaip nepriklausomo, aktyvaus, nugalinčio ir atkaklaus veikėjo modelio. Vyriškumas čia apibrėžiamas kaip tai, kas jis yra (pozityviai) ir tai, kas jis nėra (negatyviai). Pirmiausia, vyriškumas įkūnija tokias savybes kaip finansinė nepriklausomybė, gebėjimas aprūpinti savo šeimą, profesinė sėkmė, sugebėjimas apginti savo moterį ir dalyvauti savo vaikų auklėjime. Kita vertus, vyriškumas nėra moteriškas ir homoseksualus. Tai reikštų, kad jis nėra priklausomas, atsiduodantis, pasiduodantis. Toks vyriškumas ne itin daug dėmesio kreipia į savo išvaizdą, kūną ar savo emocinį gyvenimą. Jam svarbiausias ne intymumas su moterimi, bet gebėjimas ją patenkinti (pabrėžiama performatyvinė seksualumo pusė). Tolerancija, įsiklausymas į moterį ar jos problemas, emocinis savęs supratimas –- savybės, nesiejamos su tokia vyriškumo ir vyriško elgesio paradigma.
Kaip jau matėme, didžiuma apklaustų Lietuvos vyrų mano atitinką “normalaus” vyro įvaizdį (net 77%). Vadinasi tie 10% vyrų, kurie mano, kad jie veikiau neatitinka “normalaus” vyro įvaizdžio (14% iš viso nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą) išgyvena savo lytinės tapatybės ir savo vyriškumo krizę?
Galima atsakyti: taip. Tačiau įžvalgesnis atsakymas yra kitoks. Remdamiesi tyrimu, teigtume, kad vyrai (daug labiau nei moterys) kenčia nuo sustingusių lyties vaidmenų. Tradicinis obsesyvus vyriškumas yra konflikto ir įtampos, streso ir nepasitenkinimo šaltinis.
Todėl ir feministinių judėjimų, ir moterų bei vyrų nevyriausybinių organizacijų, dirbančių ties lyties problemomis, vienas iš uždavinių būtų analizuoti egzistuojančias vyriškumo formas, keisti ir vyrų ir moterų požiūrį į tai, kas yra vyriška ir kas ne.
Kuriant “vyriškumo politiką” (masculinity politics) Lietuvoje, būtina analizuoti vyrų problemas nestereotipizuojant pačių vyrų. Diskusijos, publikacijos, švietimas, mokymas, pro-feministinė veikla su vyrais, lyčių tyrinėjimai būtų šitos “vyriškumo politikos” dalis. Atskiri “vyriškumo politikos” aspektai galėtų sietis su
1) pro-feministine politika, pabrėžiančia lytinės lygybės ir socialinio teisingumo aspektus; 2) pro-vyriška politika, pabrėžiančia pozityvias vyriško gyvenimo puses; 3) anti-seksistine politika, kovojančia prieš misoginizmą ir moterų žeminimą; 4) “skirtumų ir įvairovės politika”, pripažįstančia skirtingų asmenų ir gyvenimo būdų egzistavimo būtinybę.
                      Judėdami “vyriškumo politikos” link, vyrai ir moterys turi dirbti kartu. Partnerystė su moterimis yra būtina, kadangi interesai yra bendri – konstruktyvūs ir demokratiniai santykiai tarp lyčių bei lytinis teisingumas.
Iš ko vyrų judėjimas ar vyrų organizacijos Lietuvoje galėtų pasimokyti?
Galima būtų teigti, kad mokytis būtina iš pasaulinės feminizmo patirties, apskritai iš feminizmo. Tačiau kai kurie vyriškumo tyrinėtojai teigia, kad feministės moterys dažnai nepasitiki vyrais, todėl “vyriškumo politika” lieka nuošalyje nuo feminizmo.
                      Kitas klausimas: Kokiomis formomis galėtų plėtotis “vyriškumo politika”? Lyties problematikos literatūroje egzistuoja įsitikinimas, kad progresyvi vyriškumo politika turi būti įforminta kaip socialinis judėjimas (sekant visiems gerai žinomais Vakarų feminizmo modeliais). Dauguma Vakarų lyties tyrinėtojų pabrėžia glaudų ryšį tarp  moterų ir vyrų judėjimų. Tačiau vienas iš pačių įtakingiausių vyriškumo tyrinėtojų R. W. Connell mano, kad ši paralelė yra dažnai klaidinanti. Pasak Connell, judėjimai yra eksploatuojamų ir išnaudojamų grupių mobilizacijos. Šie judėjimai siekia pabrėžti savo grupės išdidumą ir anksčiau stigmatizuotos tapatybės svarbą. Klausdamas, ar vyrai kaip grupė, ypač heteroseksualūs vyrai, yra opresuojami, vyriškumo tyrinėtojas teigia, kad esti priešingai: vyraujantis tradicinis vyriškos tapatybės modelis nėra stigmatizuotas, nes mūsų kultūros jį itin vertina ir iškelia.[5]
Jeigu pažvelgtume į egzistavusius ar egzistuojančius vyrų judėjimus, tokius kaip amerikiečių MOVE, pamatytume, kad ši grupė, iš pradžių buvusi anti-seksistinė, kovojusi prieš vyrų prievartą moterims, palaipsniui palinko link  terapeutinės ideologijos, ėmė pabrėžti buvimo ‘vyru’ pozityvią pusę ir nebesidomėti galios ir prievartos klausimais.[6]
Pateikdamas šios organizacijos pavyzdį, R. W. Connell yra įsitikinęs, kad vyrų judėjimai negali sekti feminizmo judėjimų modeliu. Jiems būtina ieškoti kitokių politinių ir pilietinių formų (nevyriausybinė organizacija galėtų būti viena iš tokių formų). Vyrų organizacijoms turėtų rūpėti tokie klausimai kaip seksualinis priekabiavimas, prievarta moterims, homofobija, seksizmas, vyrų ir moterų lygiava darbo vietoje (ir profesinės galimybės, ir užmokestis).
Svarbi “vyriškumo politikos” kryptis turėtų būti šviečiamoji veikla, ypač lytinio bei seksualinio auklėjimo srityje. Turėtų būti plėtojama pedagoginė diskusija apie seksą ir seksualumą, pabrėžianti skirtingų seksualumų galimybę, iškelianti nerepresyvias seksualumo formas. Šitokioje diskusijoje būtų kalbama apie jaunų žmonių intymius ir seksualinius santykius, kurie yra negrėsmingi, neopresyvūs ir atsakingi. Vyrų ir berniukų seksualumas turėtų būti tokia pat viešos diskusijos, politikos plėtotės ir socialinės kaitos klausimas kaip ir vyrų prievartos prieš moteris problema. Būtina ugdyti vyrų jautrumą lyties problemoms bei įvairioms seksualumo formoms.
Galiausiai būtina kurti bendruomeninius formumus, kuriuose būtų pateikiami ir analizuojami įvairūs vyriškumo modeliai ir kurie skatintų tarpdisciplininių vyriškumo ir vyriškų vaidmenų tyrinėjimus. Ir visa tai tam, kad, žymaus prancūzų sociologo Pierre Bourdieu žodžiais tariant, vyrai “nebūtų dominuojami savo pačių dominavimo”.  



[1] R. W. Connell, “Politics of Changing Men,” http://www.lib.latrobe.edu.au/AHR.
[2]  Ibid.
[3] Žr. T. Carrigan, B. Connell & J. Lee, "Hard and Heavy: Toward a New Sociology of Masculinity," in M. Kaufman, ed., Beyond Patriarchy. Essays by Men on Pleasure, Power, and Change (Oxford: Oxford University Press, 1987), p. 139-192. Hegemoninis vyriškumas užtikrina kai kurių vyrų dominavimą seksualinėje/lytinėje sferoje. Užuot vartojus prievartą ir atvirą jėgą, dominuojama per kultūrinius vyriškumo įvaizdžius, patriarchalinę ideologiją.
[4] See R. W. Connell, op. cit.
[5]  R. W. Connell, op. cit.
[6] Ibid. Connell itin neigiamai žiūri į terapeutinius vyrų judėjimų aspektus, nes, pasak jo, pabrėždami terapeutinę savo veiklos pusę, tokie judėjimai kviečia vyrus ‘gydytis’ patiems užuot veikiant ir transformuojant visuomenę. Tokia vyriška terapija koncentruojasi ties emocinėmis problemomis, nekreipdama dėmesio i socialines ir ekonomines problemas.





ATSILIEPIMAS
apie sociologinį tyrimą “Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje”
Dr.L.Kublickienė
Socialinių tyrimų institutas

Vertinant Vyrų krizių ir informacijos centro inicijuotą sociologinį tyrimą “Vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje” pirmiausiai norisi pasidžiaugti, jog ir mūsų visuomenėje pagaliau atkreiptas dėmesys į dažnai ignoruojamą “stipriąją” lytį.
Lyčių skirtumai sociologine prasme yra ne mažiau įtakojantys mūsų socialinį gyvenimą, kaip ir klasiniai ar rasiniai bei etniniai skirtumai. Jeigu socialiniuose fenomenuose neįmatome lyčių specifikos, mes negalime jų adekvačiai ir aiškiai matyti. Bet 99 atvejais iš 100, kalbant apie lyčių problemas, nagrinėjami moterų padėties, jų vaidmens ypatingumo klausimai, pamirštant, kad moterų statuso, jų identiteto pokyčiai sukelia rimtas permainas ir vyrų gyvenime. Mūsuose apskritai nėra priimta vyro gyvenimą matyti ar vertinti iš tų pačių pozicijų kaip ir moterų, t.y. suprasti, jog jie taipogi susiduria su pakankamai rimtais, tik, aišku, vyrams specifiniais sunkumais.
Socialinio gyvenimo modernizacija, keičianti darbo ir šeimos santykius bei feministinės idėjos neigia senąjį patriarchalinį vyro apibrėžimą, bet naujasis nėra taip paprastai ir aiškiai formuluojamas. Paradoksalu, bet tenka pripažinti, kad amžių sandūroje būtent vyrai susidūrė su savęs apibrėžimo, naujo identiteto konstravimo problema. Galbūt, dėl to pastaruoju metu taip dažnai keliamas “tikro vyro” klausimas, kuris aktualus tiek vyrams, tiek moterims. Problematiška yra tai, kad šiandien tampa neaišku, kokie gi jie turėtų būti, nes dabartiniam vyrui keliamų reikalavimų spektras labai įvairus, be to, pakankamai prieštaringas. To pasėkoje vis plačiau ir dažniau prabylama, jog maskuliniškumas išgyvena krizę. Todėl, kaip reakcija į šią krizę, kyla poreikis aptarti problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikinis vyras, jo požiūrį į gyvenimą bei vaidmenį jame.
Atliktas sociologinis tyrimas kaip tik ir bando atsakyti į aktualiausius vyriškos būties klausimus: koks turi būti normalus vyras, kiek Lietuvos vyrai jaučiasi atitinką, jų supratimu, “normalaus” vyro įvaizdį, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti visuomenės pripažinti, įžymūs vyrai. Be šių, tiesiogiai vyriškų vaidmenų stereotipus nusakančių, klausimų gana svarbūs yra ir kiti tyrimo paliesti aspektai – tai Lietuvos gyventojų požiūris į moterų ir vyrų padėties skirtumus šeimoje ir darbe, ar įstatymų sudaromų sąlygų, lengvatų palankumą vienai iš lyčių ir t.t.
Kalbant apie konkrečius tyrimo rezultatus, kurie ataskaitoje pateikti daugiau konstatuojamuoju būdu, svarbu tai, kad surinkta informacija, suteikia pagrindą jos gilesnei analizei ir įgalina atskleisti kai kuriuos probleminius lyčių tarpusavio santykių “mazgus”. Iliustracijai paminėsime kelis, iš pateiktų duomenų išryškėjusius, įdomesnius faktus. Pavyzdžiui, nagrinėjant vyriškų vaidmenų krizės apraiškas, svarbu tai, kad dabartiniu metu Lietuvoje svarbiausias ir lemiantis “normalaus” vyro požymis, pabrėžiamas tiek vyrų, tiek moterų, yra siejamas su sugebėjimu uždirbti pinigus (72% respondentų visiškai sutinka su šiuo teiginiu), bet šalia to tik truputį daugiau kaip pusė (55%) apklaustųjų, mano, kad daugumoje Lietuvos šeimų vyrai uždirba daugiau už moteris, juolab, kad vertinant realią padėtį, dar mažesnis skaičius (44%) žmonių sakė, kad jų šeimoje vyras yra finansiškai pranašesnis. Susiejus šiuos skaičius, galima būtų numanyti, kad maždaug trečdaliui Lietuvos vyrų iškyla grėsmė jaustis ar būti vertinamais kaip realiai neatitinkančiais mūsų visuomenėje dominuojančio “normalaus” vyro apibūdinimą pagal vieną svarbiausių jo apibrėžimo kriterijų. Taigi, jau vien ši informacija suteikia argumentus kalbėti apie galimą vyriškumo krizę.
Analizuojant pateiktus duomenis, galima pastebėti ir kitą išryškėjusį dėsningumą, kuris, vaizdžiai tariant, nurodo esant tam tikrą lyčių “konfliktą”. Tiek vyrai, tiek moterys mano, jog kitos lyties atstovų gyvenimas yra geresnis, lengvesnis – procentas vyrų, manančių, kad įstatymai palankesni moterims, jog valstybė jomis daugiau rūpinasi ir t.t., yra didesnis nei moterų ir, atvirkščiai, skaičius moterų, teigiančių, kad šiose srityse privilegijuoti yra vyrai, procentiškai viršija taip manančių vyrų skaičių. Įdomu ir tai, jog vyrų ir moterų nuomonių neatitikimai žymiai ryškesni vertinant būtent vyrų padėtį. Moterų būties privalumus teigiančių respondentų tarpe vyrų yra tik apie 2-3 proc. daugiau nei moterų, bet, kalbant apie vyrų padėtį, moterų ir vyrų nuomonės išsiskiria reikšmingai – vos ne dvigubai dažniau nei vyrai, moterys sako, kad įstatymai palankesni vyrams, kad valstybė daugiau rūpinasi vyrų gerbūvio kėlimu, o manančių, kad vyrai apskritai turi daugiau lengvatų, yra net tris kartus daugiau už vyrus. Tokia situacija įvairiai gali būti interpretuojama, bet, ji suteikia peno apmąstymams, gal būt, prabilus apie vyrus, t.y. identifikavus ir įvardinus esamus vyriškos raiškos sunkumus bei tapatumo problemas, sumažintume lyčių konfrontaciją, išvengtume tradiciškų vyrams skirtų kaltinimų.
                      Apibendrinant (ir pateikti pavyzdžiai tai patvirtina) galima sakyti, kad atliktas įdomus, tikrai mūsų visuomenei aktualią problemą gvildenantis tyrimas, kurio rezultatai turėtų būti kuo plačiau paviešinti, ypač turint galvoje, jog vyrams skirtų studijų Lietuvoje labai reta.



REPORT ON PROJECT


PROJECT NAME: Crisis of male roles in Lithuania / Survey on value systems and behaviour models.

INITIATOR AND OWNER: Vilnius Centre for Men's Crises (VCMC – it is the first of it’s kind in Eastern Europe, based on a Norwegian model – a non-profit organization of volunteers, professional social workers and therapists which primarily aims to decrease male suicide rate and male domestic violence by means of preventive work, established October 2001).

PIMARY GRANT-GIVER AND CO-OWNER: Open Society Fund Lithuania

SECONDARY GRANT-GIVERS: UNDP, Nordic Council of Ministers in Lithuania.


INITIATIVE
Two main aims of the project were 1) to conduct an initial research on the degree of crisis of male social roles in Lithuanian society and 2) to attract public attention to the problems of inadequacy of popular concept of those roles in the context of vast social and economical change.

Both goals are successfully achieved.


MOTIVATION
The basic facts pointing to possible inadequacy of male roles are one of the highest in the world male suicide rate and mounting evidence of male violence in families or partnerships. These circumstances clearly show the tension between present socio-economical possibilities and roles, which Lithuanian males are projecting on themselves.

Thus, this research was aiming to initiate a clarification of the details (the extent and the content) of present role-crisis, rather than to validate the very fact of crisis, which, we believe, is clearly noticeable. The main questions we raised were: which male role models are dominating in present-day Lithuania? How Lithuanian males value themselves as enactors of those roles? What sort of masculinity is best valued in this country?

Furthermore, we were interested in what practical social and political conclusions can be drawn from this research. All this would create a positive and supportive background for the activities of VCMC, which basically are social work with and psychotherapy sessions for adult males experiencing social and psychological problems in partnerships, families or on their own.
Such background is almost nonexistent in Lithuania: psychological and social well being of men is rarely discussed despite the apparent abovementioned facts. Thus we held that the survey, which would began a public debate of male predicament, would be essential for long term functioning of our and other institutions providing Lithuanian's men with needed social and therapeutic services. This would also identify the range and causes of the problems that VCMC and other similar institutions try to prevent.

For that purpose, we contracted a company well known on Lithuanian sociometric research-market -- "SIC Market Research" to conduct an initial survey and primary interpretation of it's data. For additional qualitative interpretation of the data we invited a social scientist working in the field of gender studies dr. Arturas Tereskinas of Vytautas Magnus University in Kaunas, whose interests, unusually for Lithuanian academic establishment, are in men studies.


METHOD OF RESEARCH
The Project thus conceived was to be processed in two stages. In stage one "SIC Market Research" would conduct a sociometric survey of male values, esp. hierarchy of patterns of behaviour and present us with the statistical data and their primary explanation. In stage two our experts -- the abovementioned social scientists -- would elaborate on these results and present us with more publicly readable interpretation of the survey.

The Survey was conducted by "SIC Market Research" in February 11-26, 2002 by using an internationally acclaimed method of sociometry called RISC. This method serves for mapping out value-attitudes of groups of various range. This method originated in France in 1980 and is available for commercial use up until now. "SIC Market research" are partners of the French sociometric company, which is providing this method.

Technically, the sample of survey was formed using multistage random sampling. Sample size (the number of persons interviewed) was 1000 respondents. Survey was performed using face-to-face interviews at respondents' homes. The rate of statistical error was 3.1 %. According to the "SIC Market Research", the data can be generalized on all the permanent inhabitants of Lithuania aged 15-74 for purposes of forming statements, which could start a more serious public debate of the issue.

All other relevant technical details and parameters of the RISC method are presented here in appendix #1, which is also a sample general national RISC survey report of the year 2000.

The RISC survey can have a number of questionnaires, customized to the informational needs of particular client of "SIC Market Research". These separate modules are to disclose the value-attitudes of interviewees regarding specific areas of objects or practices, not the general sets of values. The VCMC thus requested a special questionnaire dealing with attitudes towards various male roles.

The questions were initially prepared by dr. Arturas Tereskinas and integrated into national RISC survey by specialists of "SIC Market Research".


RESULTS OF RESEARCH
In short, three main generalizations drawn from primary analysis of the survey data revealed possible sources of male role-inadequacy:

1) "BEING MALE" EQUALS "EARNING MONEY” AND “REPAIR AND FIX"
Most strikingly, the survey showed that a significant majority of both female and male respondents placed a huge value on a male's ability to provide financially for his partner/family. This is a clear indication of role-crisis because of rough inadequacy with economic abilities of both genders: roughly half (more so in rural areas) of middle and esp. lower class households are actually more dependant on income of working women -- not men.

Also, both sexes stressed the male ability to "fix and repair things at home" as important (67%).

Next to this, the inside-gender values are to some degree contrary among sexes: 62% of females stressed search for meaning and spiritual growth as their primary value, while 58% of men were putting on top of their value-sets the money as means for achieving goals, security and success, while clearly degrading the value of abovementioned meaningfulness and spirituality to the bottom of their value-scale.

On the second place on value-scale 58% of females were stressing the need for being together with someone -- the "quality time", while 51% of males were preferring search for intensive emotions and experiences.

Women also stressed their expectations, that their male partners should earn and provide financial means for living. The sole difference is a greater importance, which women tend to grant for male skills of "understanding" and "being sensitive", while men themselves tend to ignore these.

2) "BEING MALE" EQUALS "SATISFY A WHOMAN SEXUALLY"
Clearly, majority of surveyed men stressed their skill to "satisfy a woman sexually" as an essential next to ability to earn money. Men also were tending to reject the openly homosexual relationships or homosexual identification altogether. Heterosexual women were showing a much greater tolerance towards homosexuality.

3) MALES DENY PARTNERSHIP AND PERSONAL PROBLEMS
Another important trend was that males tended to ignore problems of their partnership or marriage, denying the problems, when women were more unsatisfied with the quality of relationships with their partner/spouse.

Furthermore, the majority of Lithuania's men (up to 77%) are believing they fit the image of a "normal male" with abovementioned stress on financial independence and ability to provide for family/partnership, while putting the need for spiritual inquiry, emotional well being and skills for active communication with partner at the bottom at their values-scale.

Besides, in a contradictory manner men showed a greater dissatisfaction with their jobs, salaries and stressful communication at work, than women and expressed a greater need to "be with family", which also serves as a clear indication of inadequacy of the dominant role-model.


CONCLUSION
According to final interpretations, there's no crisis in conceivability of roles: there are quite perceptible role models for male behaviour. The main problem is, as it was supposed, the inadequacy of perceived roles, which, given the economical trends in EU, can only deepen, if those behaviour patterns are not discussed and changed.

The dominant (most valued) male role is, according to dr. Tereskinas: persistent seeker of financial independence and social status, main provider for the family, defender of partner from physical violence, participator in cultivation of children, strictly heterosexual without any apparent traits of femininity (not giving up, not passive, not dependant).

This kind of masculinity tends to ignore problems of body – both in aesthetic and in health terms, as well as emotional life in general. Here not the intimacy with partner is stressed as most valuable, but skills to satisfy her (homosexual partnerships are overwhelmingly denied among surveyed males).
Toleration for unconventional behaviour, active communication, listening skills, skills to understand and express one self’s emotions are valued here least. This image also is perceived as most "normal" and "fitting", while this also means, that it is not only "dominant", but oppressive too because of clear inadequacy in chances to realize it as perceived for all those 77% of males who subscribe to it. The issue of apparent homophobia as a negative means for constructing this quasi-traditional role model is only a good illustration for this.

Dr. Arturas Tereskinas sees a clear need for Lithuanian social work institutions and groups as well as for national politicians to adopt a politics of active public debates on limitations of prevailing male gender roles. This would constantly push national legislation towards higher standards of equity and gender-diversification.

Most notably, this debate would also encourage the broader public to actively inquire into existing role models and construct more positive, economically and socially viable, more diverse gender-roles.

PUBLICITY EFFECTS
The results and conclusions of the survey were presented at a press conference at a national legislation institution -- Seimas -- as well as at Open Society Fund Lithuania' conference room. National media, legislators, academicians and social workers took significant interest in these presentations with the immediate effect of establishing a men's studies program for post-graduate students at Vilnius University, broad interviews with the head of VCMC and dr. Tereskinas on two main radio stations and on national television, articles on survey in leading newspapers. Thus we gathered all publicity we needed for this issue as well as for activities of VCMC.