Šeimoje svarbūs
trys dalykai: mokėti klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam
žmogui erdvės, įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas
Algirdas Meškauskas
© L.Masio nuotr.
Šeimoje svarbūs trys dalykai: mokėti
klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam žmogui erdvės,
įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas
Meškauskas. Šios nuostatos šiandien jam leidžia džiaugtis laime ir
pilnatve. Tačiau taip buvo ne visuomet.
Dabar laisvu laiku padedantis vyrams
įveikti užgriuvusias problemas, A. Meškauskas ir pats buvo atsidūręs
situacijose, kai jautėsi lyg klaidžiotų stotyje nežinodamas tikslaus
kelionės maršruto.
Išgyvena vienatvę
Regis,
negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau
toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs
Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą
paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši
vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, –
pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai
paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias.
Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos
aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją
gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį.
Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir
tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs
pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet
mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje
Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti
prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į
stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir
poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus,
kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai
šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai
tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo
nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir
šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko,
nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių
pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši
būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei
bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį,
nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas,
organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus
geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo
išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir
sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik
stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir
bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai
pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su
sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė
taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir
planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka
netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti
vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių
organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams
organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį
mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai
parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto
šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje
lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre
visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip,
juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad
mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse
raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš
niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis
problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai
labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės,
pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai
įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti,
kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“,
– pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip
pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai
reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais
vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei
kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami,
tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos
neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą
ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas
buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad
išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra
smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie
paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors
vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų,
širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik
nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis
auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir
moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau
visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko
tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir
keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas
fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai
matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki
užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas
ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo
užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė.
Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas,
kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas
man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir
buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo
atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti.
Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas
pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų
ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai
daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas
bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku
įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo
komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau
kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik
nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks
pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip
ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai –
žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl
to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata
bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį
vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada
nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia
sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje
susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti
kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug
kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei,
kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas
tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi
Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik
sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti
pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir
prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą.
Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne
visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi
dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man
tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau
vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai
nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet
atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą,
namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į
juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip
šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais,
vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes
Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus
renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė
vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis
tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti.
Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei
jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina
abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi
gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų
priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus
darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime
bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad
abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. –
Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš
ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes
stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi,
savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai
leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai
susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos
narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi
užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams,
stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria
sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo
piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man
pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla,
susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam
skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs
pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų
problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji
lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies
kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai
greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja
namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta,
ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių
klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus
vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją,
Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be
patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti.
Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip
komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti
naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa,
kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad
abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių
taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta
svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias
tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės
akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi
jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet
televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo
studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir
tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
