Apie save ir saviškius

Algirdas Meškauskas

Gimiau 1960 m. birželio 21 d. Kelmės raj. Vidsodžio kaime, iš kurio neblogai matosi Šatrijos kalnas. Taip nutiko todėl, nes mano tėvas Ignas Meškauskas, kuris kilęs nuo Rietavo, čia surado kalvio dukrą – mano mamą Elzbietą Vaišvilaitę. Esu lietuvis, katalikas, krikštytas Kuršėnų bažnyčioje.

1979 m. baigiau Telšių taikomosios dailės technikumą, o 2000 m. Vilniaus universitete žurnalistiką. Nuo 1983 m. iki 1991 m. buvau Lietuvos televizijos diktorius.

Po 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose įrengus laikinąją televizijos studiją, vienas pirmųjų iš ten vedžiau informacines laidas, rengiau laidą apie savanorius, o 1991 m gegužę tapau Krašto apsaugos departamento informacinės gynybos skyriaus viršininku. Vėliau buvau Krašto apsaugos ministerijos ryšių su visuomene skyriaus viršininkas ir ministerijos atstovas spaudai. Kartu su pirmaisiais kariuomenės kūrėjais man buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės leitenanto, o vėliau ir vyresniojo leitenanto laipsnis, išduotas tarnybinis ginklas.

Vėliau teko dirbti atstovu spaudai Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų, Vidaus reikalų ministerijose, buvau Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus patarėjas, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas, o nuo 2006 m.dirbu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje Komunikacijos ir tarptautinių ryšių srityje.

Latvijos universitete esu lankęs specialų kursą, skirtą įstatymų, užtikrinančių žmogaus teises, analizei. Buvau Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Varšuvos biuro ekspertas Azerbaidžane. Mano užduotis buvo atlikti Azerbaidžano teisės aktų, reguliuojančių lyčių lygybę, analizę. Jungtinių Tautų vystymo programos Baltarusijoje kvietimu buvau konsultantas Minske vykusiuose renginiuose, skirtuose žmogaus teisėms aptarti. Esu buvęs Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Socialinių ir humanitarinių mokslų komiteto Žmogaus teisių pakomitečio nariu. Tarp daugybės kvalifikacijos kėlimo kursų norėčiau išskirti „Amerikos balso“ kursus Vašingtone – ryšių su visuomene srityje ir Norvegijoje Oslo komunoje - vadybos srityje.

Esu viešosios įstaigos „Vyrų krizių ir informacijos centras“ steigėjas (2001 m.). Tai pirmasis toks centras Lietuvoje, kurio tikslas padėti smurtaujantiems vyrams teikiant jiems psichologines konsultacijas. Organizuoju ir vedu seminarus „Tėvystės mokymas“ ir „Vyro vaidmuo šeimoje“.

Sudariau ir išleidau Lietuvos poetų eilėraščių rinkinius „Tėvui, nors tiek“ (2008) ir „Nors tegu truputį Kalėdos turi būti“ (2011), o 2010 m. išleidau ir savo eilėraščių knygą „Laikas meilėje sutampa“. Didžiąją dalį laisvalaikio skiriu šeimai, mėgstu literatūrą, poeziją, tapybą, kartais pamedžioju, esu tolimų kelionių automobiliu entuziastas.

Esu Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos narys.  Apdovanotas „Sausio 13–osios atminimo“, „Kariuomenės kūrėjo – savanorio“ medaliais ir II laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

                    

Straipsnio nuoroda:

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/zvaigzdes_ir_zmones/meskausku_sunus_gimsta_ta_pacia_diena/

Meškauskų sūnūs gimsta tą pačią dieną

2008 sausio mėn. 19 d. 07:49:00
http://www.vakarozinios.lt/

Žurnalistai susekė, kad dviem vilniečiams Meškauskams sūnūs gimė tą pačią - sausio 13 dieną. "Lietuvos šokių dešimtuko" laimėtojui Deividui Meškauskui  ir "Sodros" valdybos Komunikacijos skyriaus vedėjui Algirdui Meškauskui, kurio sūnui Agniui sausio 13 d. suėjo ketveri metai.
Pabandę išsiaiškinti, ar abu Meškauskai ne giminės, sužinojome įdomių dalykų. Štai valdininkas Algirdas sakė, kad ir jo žmonai menotyrininkei Kristinai panašiai nutiko kaip Deivido mylimajai dainininkei Rūtai Ščiogolevaitei. Gydytojai pranašavo, kad berniukas gims sausio 10 dieną, o jis pasaulį išvydo tik po trijų dienų mamai atlikus cezario pjūvį. Be to, paaiškėjo, kad ir vienas, ir kitas kūdikis - tikri milžinai. Jų ūgis 54 cm. Ir svoris panašus - daugiau kaip pusketvirto kilogramo.
A.Meškauskas paskubėjo telefonu pasveikinti savo populiarųjį bendrapavardį su sūnaus gimimu. Vyrai išsiaiškino, kad giminystės ryšių neturi. Mat vienas yra žemaitis, o kitas nuo Anykščių.
Deividas, paklaustas, ar jam svarbu, kad vaikas gimė tokią dieną, ir ar jau spėjo išrinkti naujagimiui vardą, buvo paslaptingas: "Jau beveik išrinkome, bet nesakysiu... O kad gimė sausio 13 dieną - visai gerai, nes 13 nėra koks nors baisus skaičius. Gal net laimingas, nes Lietuva apgynė laisvę".
Beje, pirmojo anūko suskubę atvažiuoti Deivido giminės iš Anykščių ir Rūtos artimieji taip pat džiaugėsi, kad dabar sausio 13-oji bus dar reikšmingesnė.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Brigita"

Lietuvos diktoriai:
http://www.lt.hukol.net/themenreihe.p?c=Lietuvos%20diktoriai

Ryšių su visuomene specialistai:
http://www.lt.hukol.net/themenreihe.p?c=Ry%C5%A1i%C5%B3%20su%20visuomene%20specialistai

Tėvas
Ignas Meškauskas   1927 m. gruodžio 13 d..- 1997 m. kovo 15d. 
 Jau seniai supratau, kad savo tėvą atradau tik jam  išėjus. Jo išėjimas paskatino daugelį mano gyvenimo permainų. Esminių. Net poezija ėmė aiškiau dėliotis tik po to. Jau nepamenu kas pasakė, kai labai sielojausi dėl jo netekties. O pasakė taip – dabar sunku, o kuo toliau, tuo sunkiau bus. Absoliuti tiesa. Daugelis pamename jausmą, patirtą laikant ant rankų tik gimusį savo kūdikį. Tikrai, nepamirštamas ir jaudinantis jausmas. Aš turiu dar ir kitą patirtį. Aš kėliau jau išėjusį tėvą ir vežiau jį savo mikroautobusu. Kai girdžiu sakant „Krovinys 200“, visada prisimenu kaip tada jaučiausi vairuodamas.
Tėvas buvo labai stiprus fiziškai, rekordininkas ir čempionas, ilgo nuotolio plaukimo ir bėgimo entuziastas, neužčiaupiamas šnekorius ir svajotojas. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir jį labai vertino.

 Mama
Elzbieta Vaišvilaitė Meškauskienė g. 1935 m. lapkričio 19 d. Lukšių kaime netoli Vidsodžio.

Kalvio dukra miškuose augusi, Kuršėnų vidurinėj mokiusis, visą gyvenimą dirbo bibliotekininke Vidsodyje, o vėliau Palangoje. Būdama brandaus amžiaus sugebėjo baigti ir Kultūros technikumą Vilniuje. Palangiškiai ją dar pažįsta ir kaip draudimo agentę. Ji irgi daugelį palangiškių per tokius darbus gerai įsiminė. Negaliu atsistebėti iki šiol jos nuostabia atmintimi. Mama labai domisi numerologija, horoskopų aiškinimais,  Nors ir pasiginčijame kartais dėl jos pranašysčių, bet džiaugiuosi, kad mama turi tokį hobį, kuris palaiko ir užpildo jos vienatvę. Mama jau nuo 1997 metų lanko mano tėvo kapą Palangoje ir  mano brolio kapą Kuršėnuose, kuris mirė vos 8 mėnesių, dar prieš man gimstant. Pirmagimio netektis paženklino jos visą gyvenimą. Aš labai myliu savo mamą, ji man lyg angelas sargas.

Senelis
Jonas Vaišvila

Nuotraukoje-  mano senelis jaunystėje su savo tėvais

Senelis gimė 1902 m. spalio 24 d. Leičių kaime, netoli Raudėnų. Vėliau gyveno Lukšiuose ir Vidsodyje. Paskutinius gyvenimo metus praleido Kuršėnuose. Vaikystėje aš senelį mačiau beveik kasdien. Nerandu žodžio, kuriuo galėčiau nusakyti koks brangus man jo atminimas. Nnuotraukoje antras iš kairės su smuiku. Tai mano mamos tėvelis, kurį visi anūkai vadinome – senučiu. Senutis nugyveno 96 metus ir 5 mėnesius. Visą gyvenimą dirbo kalviu. Grojo smuiku, buvo subūręs kaimo kapelą, su kuria grieždavo vestuvėse. Taip pat buvo geras giedorius.
Senelis buvo meniškos sielos, turėjo didelį humoro jausmą ir bendravimo charizmą. Jis buvo labai stiprios sveikatos, į pensiją išėjo būdamas 70 m., bet ir toliau dirbo kalviu, nes kolūkis jam pastatė kalvę prie namų, kad dar galėtų kaustyti arklius.
Pokaryje gyveno vienkiemyje tarp miškų ir buvo partizanų ryšininkas. Su žmona Petronele, kuri už jį buvo 14 m. jaunesnė, užaugino 6 dukteris. Mano mama vyriausioji. Turėjo ir sūnų, kurio nematė visą gyvenimą. O istorija tokia. Jis buvo gal 19 metų jaunikaitis, tik ką grįžęs iš kariuomenės. Ji buvo brolio žmona, atvykusi į Lietuvą iš Amerikos pasigydyti plaučių ligos. Taip jau nutiko, kad jauni žmonės pamilo vienas kitą. Brolienė Amerikon išvyko nėščia ir ten 1922 m. pagimdė sūnų Edward F Vaisvilas. Senutis su savo mylimąja susirašinėjo visą gyvenimą, nei žmona, nei dukros tam netrukdė. 

 

Vidsodžio kaimo kapela.Jau niekas nesuskaičiuos kur ir kiek jie grojo, kieno veselėje linksmino. Muzikantai iš kairės: Skrickus (kontrabosas), kapelos vadovas Jonas Vaišvila (smuikas), Leopoldas Vaišvila (akordeonas), Benis Kasparas (smuikas).
Ši kapela grojo ne tik Vidsodyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose.

Senelis

 Mykolas Meškauskis

1872 m rugsėjo 29 d., šalia Rietavo, Norgalvių kaime gimė mano senelis Mykolas Meškauskis. Taip, senelis, ne prosenelis. Aš jo niekada nemačiau. Kai jis žuvo, mano tėvui tebuvo du metukai. Tai ir mano tėvas praktiškai jo buvo nematęs. Tėvas visą gyvenimą net nežinojo kur jo kapas. Prieš porą metų man pavyko Rietavo kapinėse jį surasti, pastačiau paminklėlį. Apie senelio gyvenimą jau daug sužinojau, dar tikiuosi praplėsti šį žinojimą.

Reikšmingas brūkšnys. Dalinuosi senelio paso, išduoto 1927 m. nuotrauka. Ten aiškiai matosi nubrauktas užrašas NAŠLYS. To brūkšnio dėka esu šiame pasaulyje. Raudonu rašalu parašyta, kad jis vedė Agniešką Šiūparytę. Senelė už jį buvo 25 m. jaunesnė. 1929 m. jiems gimė mano tėvas Ignas Meškauskas. Seneliui tada buvo 57 m.

Pirmojoje jo santuokoje buvo gausi šeima. Su keletu giminaičių esu susipažinęs ir palaikau ryšį. Yra visuomenei žinomų žmonių - knygas rašančių, poeziją kuriančių, yra dvasininkas, muzikantas, žinomas gydytojas. Ne visi jie turi Meškausko pavardę. O pavardės galūnę pasikeitė mano tėvas, jam atrodė lietuviškiau su AS.

Senelė
Agnieška Šiūparytė Meškauskienė
Antano Šiūpario ir Marijonos Lenkšaitės dukra Agnieška Šiūparytė Meškauskienė gimė 1897 sausio 21 d. Jucaičių kaime (šalia Labardžių, 6 km. nuo Rietavo).
Nugyveno ji 81 metus. Palaidota Rietavo kapinėse šalia vienintelės kapinių pušies. Būdama 32 metų ištekėjo už našlio, 25 metais vyresnio Mykolo Meškauskio ir pagimdė mano tėvą Igną Meškauską. Neilgtrukus tapo našle ir visą gyvenimą labai sunkiai vertėsi, dažniausiai dirbdavo tarnaite pas ūkininkus. Vaikystėje jos aplankymas man buvo didžiulė pramoga, nes tuo pačiu vykdavome į Klaipėdą. Pamenu, draugams bandžiau nupasakoti kokio dydžio yra laivai ir lyginau juos su klebonijos pastatu. Niekas netikėjo, kad tokie dideli gali būti. O kaimo klebonija - tik vienaukštis namas.
Senelė Agnieška jaunystėje buvo labai aukšto ūgio – apie 180 cm. Tais laikais tai tikrai daug, o jos brolis Antanas tikriausiai netoli 2 m. jaunystėje buvo. Esu girdėjęs pasakojant, kad net bažnyčion į Rietavą kiti važiuodavo tam, kad tokį aukštaūgį pamatytų.
Kai buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę, visus nuosavus rūbus atėmė, bet aš slapčia pasilikau senelės Agnieškos megztą liemenę ir po apačia užsivilkęs išvaikščiojau visus tuos du metus. Tikėjau, kad mane saugo. Saugo ir dabar. Visada saugos atmintis.