Straipsnio nuoroda:
http://www.alfa.lt/print/10523340/
Bėgančio laiko palytėti eilėraščiai
2011-02-08 10:15
Visiems pažįstamas buvęs televizijos diktorius, dabar ryšių su visuomene specialistas Algirdas Meškauskas išleido poezijos knygelę „Laikas meilėje sutampa“.
Ją lydi nepamirštamu diktoriaus tembru įgarsintų rinkinio eilėraščių kompaktinė plokštelė. „Juokais sakau, kad klausydamas skaitomų eilių žmogus geriau tave supras.
Esu skaitęs daug poezijos, ir į televiziją atėjau tik todėl, kad deklamuodavau. Man patinka balsiai skaityti eilėraščius, o savuosius - trigubas malonumas“, - LŽ prisipažino A.Meškauskas.
Turtingos kūrybinės ir tarnybinės biografijos autorius sakė, kad meilės lyrikos eilėraščiai sudaro didesnę knygelės dalį. „Su kuo pakalbėt, / kam išsakyt savo skausmą?“ - taip pradedamas poezijos rinkinys.
Aiškindamas knygelės pavadinimo prasmę A.Meškauskas teigė suvokiantis laiką kaip amžinybę, kurioje kiekvienam mūsų teko nedidelė dalelė. „Net skirtingais laikais gyvenusių, vienas kito nepažinusių žmonių dalelės meilės ryšiu susisieja“, - tokį tikėjimą atskleidė jis.
A.Meškausko meilės poezijos objektas yra platesnis už moterį. Tai nekonkretus, susikurtas vaizdinys, kurio tikrovėje nėra. Tačiau be žmonos Kristinos, pasak pašnekovo, ši knyga nebūtų atsiradusi.
Eilėraščių autorius sutiko, kad jam būdingesnės minorinės natos. „Meilės tema neatsiejama nuo liūdesio dėl skubančio laiko. Netekties, praradimo nuojautos man jau nepavyksta nuslėpti.
Eilėraščiai pažymėti laikinumo ženklu“, - kalbėjo penkiasdešimtmetį pernai minėjęs A.Meškauskas. Kūrinėlius jis dažniausiai sueiliuoja pakeliui. „Tik svarbu spėti užrašyti mintis“, - sakė autorius, eilėraščių rinkinį „sušlavęs“ iš kelių užrašų knygelių.
A.Meškauskas prisipažino kartais nusižengiantis tarnybinei etikai - imantis rašyti darbo metu. „Vienas eilėraštis, tiesa, nepatekęs į knygelę, atsirado per sausą dalykinį susirinkimą, kuriame kalbėta apie biurokratinės rutinos reikalus“, - juokdamasis pasakojo pašnekovas. Klausiamas, ar poezija padeda įveikti vyrų krizes, knygelės autorius atsakė: „Ypač.“
A.Meškauskas atkreipė dėmesį, kad poetai dažniausiai rašo eilėraščius mamai, o tėvui jie dedikuojami tuomet, kai šio jau nebėra. „Jausmus tėvui poetas atranda per netektį. Ką tai reiškia?
Kad mes ne taip bendraujame. Tėvo ir sūnaus santykiuose per mažai jausmų. Kuo daugiau jausmų, tuo esame turtingesni. Eilėraštis yra viena iš jausmo reiškimo formų. Poezija padeda būt geresniam, atlaidesniam, išsivaduoti nuo vartotojiško žvilgsnio“, - žėrė A.Meškauskas.
„Aš išeisiu drėgnais Žemaitijos miškais“, - šiuo eilėraščiu jis baigia savo rinkinį ir reiškia viltį kada nors išeiti į sceną, atvirą susitikimą su skaitytojais.
Laikas meilėje sutampa
eilėraščiai
2010
ISBN 4542431541
© Algirdas Meškauskas
kam išsakyt savo skausmą?
Negaliu toliau taip skubėt
ir girdžiu, ir jaučiu širdies gausmą...
nuo ėjimo cirko lynu.
Pasėdėk su manim, prašau,
įpilsiu tau taurę vyno...
* * *
nebetelpa meilė. Jau visko per daug prisirinko,
prisikaupė, bet niekas nesusitaupė.
Tik tvanku ir ankšta...
Mano atmintis per mintis basomis jausmų žarijomis,
svajonių šukėmis vaikšto ir kraujuojančiomis pėdomis
piešia vaizdus jau matytus ir užmirštus,
pradingusius kartu su vėjo išpustytais praeities pelenais.
Kartais atmintyje suskamba
kažkieno užklydę žodžių žingsniai,
paklydę žvilgsniai kartais paliečia.
Gal ir mane jie atmena... Daugiau nėra kam...
O pamilt ar gali paklydęs žvilgsnis?
* * *
durų pasvirusių
per širdį dūriai
veria su girgždesiu
sukluso tyliai
malda suklupusių girdisi dūžiai
akių pravirkusių
* * *
Sudrėko akys...
Tyliai taurę kėliau
Tave praradęs.
Ant gyvenimo pykau.
Tu negrįžai šią naktį,
O gal aš tave palikau?
Tu nuotaka tarp gėlių.
Kažkur pasiklydo gyvenimas,
Gal todėl ir liūdžiu...
* * *
apspangusią mano nuotaiką
staiga išblaivė nelaukta šypsena,
kurią netikėtai pagavau pažliugusioje gatvėje
ir susijaukė mano būsena,
kai graži,
seniai matyta moteris mane atpažino
prisnigusiame, murziname pavakaryje tarp skubančiųjų
ir tarytum paglostė neatpažįstamai susenusį
ir neskustą mano veidą,
savo žvilgsniu, lyg spinduliu,
priminė pavasarį,
kurio jau nebesitikėjau pasigesti...
* * *
Nukertu ryšį
Išraunu jausmus
Sutrypiu meilę
Paminu viltį Sugriaunu tikslus
Skandinu vienatvę
Pametu žvilgsnį Ir sėdžiu ramus…
* * *
Ne į žanduką, o į lūpas karštai.
Jūsų vardus reikėjo užsirašyti ant popieriaus,
Jau išbluko net veidai...
Paskraidyti išėję jausmai – nutūpė toli toli...
Iš ten jaunystės jūsų jau nebematyti
Ir negali atskirti kur sapnai, o kur vaizdai tikri.
Nuodėmingos mintys ir lūpom sušnibžda šalia
Kažkas, gal lapų rudeninių maldos.
Sklando rūkuose daina su suknele balta balta...
O nutolę karšti krūtinės tvinksniai
Ir jausmų potvyniai horizontan pakilo –
Ir stebi mane gal žaibai, gal jūsų mirksniai...
* * *
Jūs liestos ir vyrų ir laiko –
Vis dažniau jau kalbat poterius
Ir bučiuotis vis rečiau pasitaiko.
Nežiūrėjot į mane,
Dabar jau man per senos,
Sėdit vienišos kieme
Esu ant jūsų truputį piktas.
Kokius nuėjau kryžiaus kelius!
Kiek kartų buvau paliktas...
Nebe toks svarbus jau amžius,
Duonos pasiraikysim
Ir lesinsim balandžius...
* * *
į akis, kurias kažkada bučiavau,
jos žvilgsnis atrodė, lyg lietus, liūdnas,
kažko svarbaus jame neberadau...
Sau vyną pyliau ir pyliau,
o jos taurė rymojo užsnūdus,
aistros pelenai pleveno tyliai, į seną laužavietę vėjui papūtus...
Dingusių svajonių geriau nesutikti,
jos lyg elgetos įkyrios,..
bet ar lengviau bus užmigti,
viską ištrynus?..
* * *
ašaroms išdidžios
akys mylimos
vilčių neišpildžiusios
akys nutolusios
akys prarastos
mus palikusios
gal nesuprastos
pasiekia per laiką
žvilgsnis prisimintas sutikęs paduotum ranką
nors ir buvai atstumtas
akys nutolusios
ašaroms buvo išdidžios jau prapuolusios
bet atmintin įsilydžiusios
* * *
Ir kas vasarą vis stypo.
Lėles į dūsavimus keitė,
Kol vieną pavasarį pražydo.
Tik kartais pralekia išsiausčiusios.
Suskamba jų juokas vakare
Ir liūdi smėlio dėžės tuščios.
Daugiabučio kieme
Vyrukas spjūviu nusikeikia.
Kažkas šunį vedžiodamas kamuojas,
O kaimynui kilimą išdulkinti dar reikia.
Tvenkiasi vienatvė
Nemėgstu triukšmo ir gailesčio.
Nėra laiko stenėti kai senėti pagrindinis tikslas,
iškęsti skausmą raumenų ir smegenų ir sąžinės...
Esu susilažinęs dėl lemties rezultato,
turėčiau laimėti ramybę ir visišką ramybę.
* * *
tu čia?
ar jau išėjai...
vėjai tave nunešė
suplėšė tarytum burę
mano jėgą
nupūtė žiedadulkę
tarytum brangiausią
maldaknygę
aš piemenėlio dūdele
sugrosiu
išsvajotai mergelei
dainelę tik nerūpi niekam
vienišo
laiką pametusio
taurę išliejusio
išeiti pakilusio
vyro dainos
čia
tuščia..
Nerimo nuojauta
Skuba žmonės namo po darbų,
Vilnius pritemęs, vėsoka, senamiesčio gatvėm trečią ratą einu,
žvalgaus, lyg turistas nebuvęs ilgokai.
kitur dūmija jaunimėlis, susibėgęs aptart reikalų,
paskutinį ratą suku – neisiu ketvirto,
nežinau kur pasuksiu, kokiu keliu...
mano mintys – lyg perdangos sunkios,
jei lauktų kas, nueičiau į vietą sutartą,
jei elgetą sutikčiau – monetą duočiau smulkią.
nieks neskaičiuoja kiek kartų praeisiu,
ir man jų nereikia, apsieisiu...
Tom pačiom gatvėm einu
trečią ratą, paskutinį –
jau grįšiu namo, atrodo... sveikstu...
Nurimo jausmų griaustinis...
* * *
visi sumigo...
tik širdis,
lyg arklys
laukinis šuoliuoja
per degančius smilkinius, spardo virpančią krūtinę,
lyg nekaltas kalinys,
reikalauja išleisti
į laisvę...
o gal...
aš pagaliau susidėvėjau... ir perkaitusios mintys
mano verdantį kraują,
lyg ugnikalnio lavą,
telkia paskutinei bangai...
Žolinių naktis
Nei garso...
Tiktai mintis
Svajonių skrynią
Seną varsto...
Tiktai širdies raminantis pulsas...
Ir lyg kulka,
Mintys pakelia gyvenimo dulkes...
Ir danguje ir žemėj,
Atrodo viską surandu
Savoj minčių skrynelėj...
Konarskio 49
Mane atsiminė, bet priėmė kaip svečią.
Jausmą pajutau kaip niekada,
Kuris lyg kėdė mirtininko krečia...
Tik trūksta seniai matyto veido!
Ir supranti, kad laiką praradai,
Jį atmintis pro praviras duris išleido...
Ar to, kas buvo taip brangu?
O gal sugrįžęs aš džiaugiuosi
Tuo, ką iš čia išėjęs surandu?
* * *
pilkoj sunykusioj žolėj
saulutė šypteli ir skęsta
vėjelio sujauktoj gelmėj
prie to akmens jaučiuos stiprus
gal liūdnas, bet ne vienas suvilgo samaną lietus
ir nuskrenda per dangų dienos....
* * *
Troleibusai grįžta į parką.
Šilta, šilta birželio naktis,
Nereikia net švarko.
Skaičiuoja kiek gavo už kūną grynais.
Joms niekas nieko nežadėjo,
Dėvėtas numetė paryčiais.
Man skubiai reikia namo.
Aš įsimylėjęs, todėl šventas!
Parlydi mane benamis šuo.
Greitas rytas birželio...
Taip tvinksi galvoje – ir nėra širdies,
Pasimetė viskas,.. neliko ir kelio...
* * *
Kupinas vakarykščio liūdesio.
Esu žuvis, kurią smaugia tinklas,
O gal esu pernykštė žolė be šnabždesio?
Proginis švarkas trenkia pelėsiu.
Jei suspėsiu įveikti minties nuopuolį,
Liūdesio indą vidurį plento padėsiu...
* * *
vėsoka
jaučiuosi lengvas
lyg perpučiamas
vėjo instrumentas
o manęs
nepastebi net savi
lyg nematomas
būčiau
juodu kostiumu
batai ankšti
ne mano pirkti
norėčiau išgerti vandens
tik kur pasidėti rožančių?
* * *
Per baukščiai sustirusias nendres
Siunta neradęs bangų Bet tyli dantis sukandęs
Ir aš neturiu draugų
Ir man kartais pikta vienatvėj Atšilus orams gėlių surandu
Tik meilė nevaikšto mano gatvėj
* * *
pradžia nakties...
o kas, o kas mane pakvies...
kur vėjo ir ajerų kerai... tu išėjai...
nėra žvaigždės...
tik ūkana, migla...
ir vėl viena
liūdna daina...
už ajerų
vėjelis dūsauja kartu...
Pūgoje
per naktį siaučia pakiemiais.
Tai langinę, tai duris paklibina,
švilpia tvorom, ritasi stogais.
Nei žmogaus, nei šuns balso,
nei žvaigždžių, nei žiburio languos. Tamsoje brendu per pusnį klampią,
parankėje pūgą, lyg nuotaką veduos.
Ji degina skruostus, lenda bučiuotis,
o vėjas stumdo ir tampo skvernus.
Jūsų naktis ši, pūgos neviliosiu, svarbu man pasiekti namus...
Gimtadienio naktis
rodos smilkinius dilde šlifuoja,
širdis spaudosi lyg klizma,
o po grindim graužikai darbuojas...
Stiklelį perpiltą nugeriu... aštrų durklą pirkau,
bijau peilio į nugarą,
pelių nebijau...
Visi mokslinčiai sumigę,
paaiškint nėra kam, kad mano gyvenimas netikęs,
o mano mintys – pašaras šernam...
Netinka? Praeikit, nelyskit neklystantieji!Šiąnakt komentarų neturiu,
nupiešiu gėlę nevystančią
ir įteiksiu ją sau dovanų...
Popierinis
Parašyta – kirviu neiškirsi.
Pasakyta – nepagausi, lyg žvirblio lankoj.Šmeižtas smogia į paširdžius,
Mėto kas papuola rankoj,
Minia džiaugsmingai klykia...
Matau – ten, pakrašty,
Kažkas ašarą braukia tyliai...
Tik budelio popierinė kariauna
Raideles rikiuoja pagal komandą.
Ir smeigia – ir sminga lig kriaunų....
Išsikviečiau laiką – pagydys ar paguos.
Taurė išsipylė ir lapai sukibo, neatsiverčia,
Raidelės sumigo apkasuos.
Liepsnelė ir šviečia ir šildo.
Pageltusį laikraštį atsiverčiu
Ir ugnis jį nutildo...
Kaimo šokių naktis
stipriai susiglaudę bučiuojas
už tvoros šuo suamsi
krečiamos obelys linguojas
motociklas žvyrkeliu nudulka
iš klubo atplaukia muzikos aidas iki aušros ne viena dar polka
šilta naktis žvaigždėm dar svaidos
* * *
nuskendo skaidriame dugne...
Taurė – mano liūdesio prieglauda, vis dažniau ji paguodžia mane...
širdį atvėriau,
bet dar labiau įkūriau žaizdrą,
nebuvo geriau, nors gėriau, gėriau...
tik šešėlių veidai.
Daužiau, bet taurė nesuskilo
tik skambėjo aštrūs aidai...
skaidriais, skaidriais lašais...
Gal verkiu, o gal viltį išvydau
ir eisiu link jos žingsniais mažais...
* * *
sninga smulkios snaigės.
Spalvotas vaizdas mirguliuoja
tarp sustirusių šermukšnio šakų.
Kai paukščiai sules paskutines uogas,
vaizdas liks pilkai baltas.
Žiema, nespalvotos grafikos mėgėja,
pailsins mano akis iki pavasario.
* * *
su gervėm
jei ne tos rankos nutirpę
mačiau
po audros medžių privirtę
paimsiu kirvį
ir sukirsiu
sparnus tvirtus
surišęs virvėm aukštai pakilsiu
ir mosuodamas kirviu
kol krisiu –
tol skrisiu...
* * *
slogios
mintys,
jausmų atoslūgiuos jūra nutolsta,
laivai į krantą susmenga,
suskamba sausame dugne žiedas,
paskendęs kitame pasaulio krašte,
rašte, paliktame bangų,
neperskaitau žodžio,
kurį sumindžiau
ir nerandu kažko
priartėjusiame horizonte,
nėra burės,
tik smiltys
ir mintys
slegia
* * *
toks gilus, taip skandina praeitin...
Šį tylų vakarą, dalgiui ilsintis,
mintys skaudžios duria širdin...
Šieno kvapas... iš vaikystės...
Įkvėpus – giliai pasilieka ilgam. Pasikeitė viskas, liko tik brydė
ir paukščio šešėlis, parsklendęs lizdan...
* * *
Nedrąsiai palietė stiklą.
Sužvilgo mažos jo ašarėlės,
Žiūrėjom ilgai viens į kitą...
Į mano ašarą tu panašus,
O gal plaukėm kartu gyvenimo upėj? Jau ir dienos pavirto į lašus –
Kuriuos lyg vaistus vartoju taupiai...
Mažytis lietaus lašelis,
Suvirpėjęs žemyn nuriedėjo... Suvingiavo skaidrus jo takelis
Ir pradingo alsavime vėjo...
Seksis plikusiam
jau nenustebinsiu vešliais plaukais,
gal seksis tik dėl blizgesio galvos
ir pasakysiu jums juokais:
– Nei verkti neverta
nei skųstis, anksčiau ar vėliau, jei skirta,
plikai teks skustis.
Mano garbanos išėjo tyliai,
neatsisveikino, nepamojavo,
su jom ir karštį ir darganas patyriau,
jas glostė, rovė ir bučiavo...
Mano garbanos... tik nuotraukose liko,
gal dar mena kieno atmintis... Kartą ryte ilgaplaukė jaunystė paliko
neklotą lovą ir pravertas duris ...
* * *
apsnigo, suspindo pakaušy ledukas,
lūpose įstrigo malda,
Keliukas vingiuotas vis tiesyn,
žemyn šešėliai, jau ramesnės mintys,
ir neskubu atrodo, o veja ir veja pirmyn,
tolyn nubėgusio laiko žvilgsnis.
Lapai sukas valso ritmu pageltę,
klausaus tavo balso lemtie, praeities jau nepavyks pakelti,
o dabar, kaip reiks, taip tebūnie...
Gyvenau kaip norėjau ir viską suspėjau patirt,
gerai atsimenu – mylėjau!
Tik nepamenu, ar teko nusivilt...
Stotis
kioskelyje vėl pertraukėlė,
kažkam čia galutinis tikslas,
o kartais pusiaukelė
Bilietą gauti pavyko ir pinigų daug neištraukė,
kažkas jau atvyko,
kažko nesulaukė.
Mainosi žmonės,
nukrenta kaukės, ji prašo malonės,
nes vėl jau laukias.
Aš niekur nevykstu,
tik akimis palydžiu, ant keleivių truputį pykstu,
o gal tik pavydžiu...
Nykstanti sodyba
skilusį stiklą. Pajutę silpną vėjo dvelksmą,
skylėti voratinkliai bando nusimesti
sudrėkusias dulkes. Nupjautos persenusios
obelys, kreivomis šakomis įsikibo į drėgną
velėną. Sode dangus šviesėja ir,
kažko neberadęs, sustingsta
vėsiame šulinio veide.
Ant niekam nebereikalingo tako žvalgosi
ryškūs varpučio lapeliai. Į samanotus pamatus glaustosi jau neatsikeliančios ir pražilusios
žolės sruogos. Pasiekęs smilgos viršūnę,
mažas vabalėlis laipioja žemyn – aukštyn.
Surūdijusi spyna nebepamena nei savo rakto,
nei saugomų durų girgždesio...
Kirvio smūgio pažadinti, dusliai
sukosti sienojai. Iš pastogės pažeme šauna išsigandęs paukštelis... Ir niekas
neprisimena čia buvusio gyvenimo,
niekas... niekas! Žiūri išdaužytų langų
šukėm ir tyli, tyli net gavę paskutinį žodį...
Parduota tėviškė
neišliko nei vienas trobesys,
tik akmenų krūva
Ir keturios obelys...
aplinkui apartos,
kol vaisingos – nekirstos,
nes kažko dar vertos...
* * *
Gal buvo namai žemi?
Ir uogos, dabar jau atrodo,
skaniausios, kokias tik atmint gali.
pririję kauliukų, raudonais veidais,
kai senelius lankėm,
šakose tupėjom su špokais.
ir uogos paukščių sukapotos,
lyg vežimas šuns aplotas nutolo
liko tik mintys dulkėm nuklotos.
Šnipas
užėjome pas kaimynę. Nepamenu jos
nei veido, nei balso, bet labai aiškiai
matau jos basas kojas ir į cementinę
aslą galandamą peilį.
Ties pėsčiųjų perėja, žiūrėjau
į krykštaujančių vaikučių būrį, vorele vedamų į planetariumą
ir pasijutau esantis tolimoje praeityje,
kuri tik nuotrupomis išliks mus
pakeisiančios kartos atmintyje.
Vienas pirmokėlis vaipydamasis
rodė pirštu į mane. Visi linksmai suklegėjo – „šnipas, šnipas!“.
Tolau prilaikydamas vėjo kilnojamą
plačią skrybėlę, kuri man buvo
panašesnė į kaubojaus. Negali žinoti,
gal to vaikėzo atmintyje kažkada
atgimsiu beveidis su didele,
juokinga skrybėle.
Pažiūrėk į vaiko akis
Buvo tiek saulės, o jau daug kam atėjo naktis...
Vaizdai ir garsai nutolo ramybėj
Ir liko tik tiek, kiek matė vaiko akis...
Juodalksnio kvapas
Laipiojau ant juodalksnio.
Palei upę jis augo
Nulenkęs šakas.
Neseniai audra jį nulaužė.
Supjoviau raudonas lentas.
Ir trumpesnį suoliuką giedoriams.
Jaučiu juodalksnio kvapą
Ir žvakėms šviečiant liktoriuos...
Alksnio malkos
jis virpėjo lyg drebulė,
žengė vieną žingsnį
ir žaizda raudonuojančia atgulė.
sudėjau pastogėn malkas.
Kai palies vėsos žvilgsnis,
deginsiu, nebus šalta.
tik minkštesnis ir mažiau kaitrus,
ne toks gražuolis,
bet jo dūmas skanus.
alksnis pilkas, kuklus,
bet palaukės be jo neregėjau,
jis visada palei kelią į namus.
* * *
Giedoriai varto maldaknygės lapus.
Kažkas sukosti, kažkas šnabždasi šalia.
Klebonas atėjo palydėt į kapus.
Subilda, subilda, pražysta
Kastuvo įspaustas kryžius vidurį
Ir pagaliau visi pietauti išvyksta...
* * *
parklupęs ant šiaudų. Jau kaip seniai...
girdžiu – už praviro langelio sukas dienos
užmirštos ir kelios kilpos dulkinų voratinklių
linguoja lyg sūpuoklės,
o gal vėduoklės tvankumoj...
Man čia sunku, mintims jauku... saugu, nors ankšta. Čia laikas
vargsta ir nesensta. Čia neteka,
neaušta, bet sutemsta...
Geriau įsižiūrėjus – lyg ne vienas?
* * *
Skambčioja, lyg varpas puodelis.
Sumaišau ir atsargiai ragauju.
Paskutinis gurkšnis vėsokas – saldus.
Ar dar kas įpils?
* * *
Girdėdavau kvėpavimą šalia.
Atrodė laikės ant manęs sunkios sijos,
O dabar jaučiau, kaip grįžta į žemę mano galia...
Tik pats bandau neatsilikt.
Kartais toks suima juokas,
Kai vienam Naujuosius tenka sutikt...
* * *
priduodu tuščius butelius,
skambančius be romantikos,
skaudžiai tvinksint smilkiniuos,
nebylius praeities liudininkus
atsargiai dedu į murzinas dėžes
ir, gavęs šešis litus, pasikalbu
su kažkada nerealia gražuole,
bedante šypsena
ir prarūkytų stygų vyrišku balsu,
palydinčia iki kito susitikimo
taros supirktuvėje, kada nežinau,
nes dabar ne tušti buteliai rūpi.
Nekalta lenta
išdžiūvus iškrito šaka
ir sužiuro akis balta
į mane
kai nemiga
kankina
stebime
vienas kitą
bet ji tik skylėta lenta
o už jos – langas į šventorių
ir ji nekalta kad neišmoko nemigos poterių
Naktinis
senamiesčio gatvėm neapšviestom.
Laisvos, lyg palaidi šunys,
tai vienur, tai kitur užsuko paskubom.
rimstančiame mieste atbunda.
Vienatvė blankoka nusispjauna linksmai,
baro šviesas atradusi atkunta.
į muziką, į minios žvilgsnius, į vyną...
Su jausmais jausmai jau liečias
ir tuoj užgaus tą jautrią stygą...
* * *
skaudžiai viltys daužės kriokliais.
Skaudėtų labiau, jei nebūtų vyno,
vienam – duobėti, tamsūs keliai...
vynas vienatvę skandina...
Plaukiu įsikibęs į patvorius,
* * *
mintinai tą patį akordą kartoja,
kvatoja širdis rasom byrant,
o mintys skrenda, plasnoja, liepsnoja!
Pirmoji naktis pabus ir išnyks, kai išrengs saulė rūką.
Miegok, brangioji, tuoj pasaulis išvys
mūsų gimusios meilės stebuklą...
* * *
renkuosi stipresnius stiklus.
Viskas ne taip jau ryšku,
o ir pats jau ne toks miklus...
Pasauliui tai kas – jis tiek prisižiūrėjęs ir dar kiek matys,
pravertas ir nežinia, kada jį uždarys...
* * *
ir dešinė ranka...
Tik sprogstantys pumpurai,
tegu nesuplėšo širdies...
* * *
ir savo nepriekaištingais plačiais veidais
žiūrėjo į iš baimės rasojančius senuosius langus.
Rytoj medinius išlauš ir numes ant malkų krūvos.
Sielos netekęs namas maivysis baltais plastikiniais langais.
Visi aikčios – kaip gražu!
Nuodėmė
Išjuokta
Pasmerkta
Nesuprasta
Sava
Mana
Gyva
Yra
Ir bus visada
Nes esu pasiklydęs
Esu menkas
O ji mano
Dorybės Ir stiprybėsŽenklas
* * *
gerai kad sapne
tinklas voro
sulaikė mane
stogui reikia remonto
plyšiuose plieskia saulė
o kai lyja be proto
vandens pilna sauja upeliai sienom teka
ir dingsta po grindim
o ko merga ta lenda
ir dar nuogom krūtim dar pamatys kas per stogą
prisidenk čia drėgna
be to tu man per stora
prieš lietų man gėda
* * *
Pažiūrėti tolyn
Stoviu atkišęs delnus
Ir jaučiu kaip artėja žemyn
Kas man svarbu
Kas man taip reikalinga Mano laikas vėju žvarbiu
Pro debesį prašvilpia griausmingai
* * *
Jau daug dienų prieblandos žvilgsniai.
Truputis vėjo ir šalčio jausmų.
Ir jokio veiksmo jokio netikėtumo.
Tik ištysę nuo laiko minčių raumenys.
Nutirpę kiemo takai išsiraitę lyg žalčiai.
Prisėdęs ant ledinio suolelio, pažiūrėsiu į veidą.
Sklidiname šulinio veidrodyje pasiners
Sulankstytas kibiras ir su ritinio girgždesiu
Vanduo atsimuš į prieblandos akis.
Aptaškyti kaliošai ir dieglys nugaroje.
Pagrindinė dienos naujiena.
* * *
bėga nuo kalno mano vaikystė,
lekia per rugpjūčio ražienas.
Pribėga artyn – o gi verkdama.
Prašo, kad neišeičiau, nepalikčiau jos.
– turiu užaugti ir tave sutikti savo vaikuose.
Taip ir susitikom. Tik ji manęs nebeatpažino.
* * *
išeinant bučinys
iš nevilties nusikeikiant –
tarpdury jau išeitis...
už slenksčio nėra kiemo
tik toliai tik toliai toliau eisiu vienas
man kelią parodė...
kelrodė tolstanti
ją vytis turiu ir bučinį vėstantį
lyg žiburį regiu...
* * *
gelstančias akimirkas sustingusias.
Vartau išėjusį laiką brangų
ir nerandu daugybės dienų pradingusių.
daug kas prapuolė net atminty.
Ji metus nešdama nusilpo
ir kamuojas mintys užmaršty...
ir džiaugsmas ir skausmas šalia.
Ir ašaros netikėtai susikaupė,
pamačius vaikystę blunkančiame kadre...
* * *
lėtai silpsta rąsto atmintis...
Kažką už lango vėjas vaiko,
gal ir ten laikas vaikšto naktimis?..
Mane nemiga kankina,
gal ir laikas neranda sau vietos? Nors durų jam nieks nerakina,
bet ir jis gal jaučiasi vienas?
Labas Laike, supanašėjom,
su kitais gal tau linksmiau? O mudu kartu kiek ėjom,
dažnai tave nuliūdusį mačiau...
Tamsoje gręžia kirvarpa,
ritmingai lyg laikrodis meldžiasi... Jaučiu kaip rąstas suvirpa,
o gal į duris kas beldžiasi?..
* * *
lenktyniauja kas toliau pamatys,
per temstantį vakarą irkluoju,
skubu, kol nepavijo naktis.
Mano meilė liko krante,
pamiršo, manęs nebelaukia,
o gal ir gerai, kad baigės kančia,
kad tolyn mano valtis išplaukia...
* * *
Baltas, baltas Dievas nusiminęs,
ką tik nuteptas kalkėm, sėdi keistai pasirėmęs,
lyg grotų kanklėm.
Vėsi melodija lietaus
šokdina krentančius lapus, Dievulis šitas iš dangaus,
tik jį lipdė ir nutepė žmogus.
Tyliai, tyliai dulksna į veidus verkia,
spalio prietema ant debesų raita ir rodos atradau, ko reikia,
tarytum nusirito sunki našta.
Nešta tamsi mintis nušvinta,
per kalkes pastebiu šypsnį, ilgai ieškojau kažko švento,
o ir čia buvau ne sykį...
Bet Dievą pamačiau, kai jį kalkėm nutepė.
Anksčiau kažkur laksčiau, laksčiau,..
kol vėjai čia atpūtė...
* * *
kai nelaukiamas esi?
Kai per svetimųjų jūrą baisią,
lyg paukštelis vienišas skrendi...
blaškomo audra neleidžia.
Kur jėgų surasti –
uždaryta kur tik beldžiuos...
Kas išties man ranką?
Būt saugiau mums dviese,
kai piktai perkūnas tranko.
atskris su saule šviesios mintys.
Tave surasiu, nors pasaulyje esi viena
ir tavo šypsena mane sušildys.
* * *
pavogė kirvį,
iš po pagalvės ištraukė.
Prabudęs dėkojau,
kad nekirto į širdį. Vėl ryto sulaukiau...
Testamentas
Netapau laiko išlaikytu vynu.
Gyvenimas pavertė mane actu
Ir metrikoje pažymėtu faktu.
Kandūs žvilgsniai pavymui palydi
Ir juokias – savam laike paklydo!
Įsidėmėk, vaike,
Mano take
Pėdų neieškok – paslysi
Ir mano praeityje, savo ateitį išvysi.
* * *
Jau vėlu,
Pavargai.
Paskutinis aš klientas,
paskutiniai pinigai.
įpilk
paskutinę taurelę.
Paskutiniam – pirmą šypsnį,
Nenuvilk,
gražioji mergele.
kiek kalbino,
kiek žeidė žodžiu.
Aš dėl tavęs čia atėjęs,
dėl stebuklingųjų tavo akių.
lauke lyja, tamsu.
Ateik prie mano stalo,
pabūkime kartu.
ugnelę iš tavo rankų paimt.
Padavėja, padavėja,pabūk
tu man šiąnakt pribuvėja,
padėk
mano meilei atgimt...
Kas patikės
nutolo,
jau daug ko neliko.
į molą,
tik vėjas mintis vis skraidino
Aš mojau –
ir skridau ne sparnais, o rankom!
ką svajojau –
ir paukštį, ir laiką nutolusį paliesti...
* * *
tolyn
skrendu.
Po lėktuvo sparnu,
po debesim,
žemai,
žemai
žmonių gyvenimai.
siauri takeliai,
suspindi upeliai,
ežerų veidrodėliai,
lopyti laukeliai,
margi miškeliai.
O kur žmogeliai?
Nesimato...
Nes labai maži žmogeliai,
dar mažesni jų vargeliai...
* * *
kartais šaudavo ir kulkom.
Žiūriu į laiko likučius baukščiai,
ir rodos matau lemties durklą...
* * *
kas slypi mano mintyse.
Kažką nematomo nešu,
kažkur klimpstu ir skęstu gelmėse,
kurias tik aš jaučiu.
Bandau įveikt kliūtis
ir vienas aš kenčiu,
ir laukiu, kol pabels lemtis…
Ties Klaipėda
Važiuojant per speigą – gražus reginys
Tarp dangaus ir asfalto įsispraudęs
Klaipėdos žiburių vėrinys
Menu suknelę gėlėtą
Ir karštį – net lydosi atmintis Menu vasaros šypseną smėlėtą
Ilgas audras, trumpas naktis
Per speigą važiuoju
Sušalęs dangus užsimerkia Tavo veidas sušmėžuoja
Kai atspindžiai prasilenkia
Klaipėdon vėl neužsuksiu
Stebūklų miestą primiršau Mano meile!– kažkada sugįžęs sušuksiu
Nors niekada nesipiršau...
Naktinis tarifas
Taksiste, į centrą!
Pagėrusi kompanija riaumoja.
Naktinis tarifas kala po centą.
Radijas vargsta, lyg trauktų Amerikos balsą.
Taksiste, mink ant šimto,
Nešok čia mums valso.
Bet skubančių dar bus iki ryto.
Taksistas lauks jų ilgai,
O sugrįžęs kris, lyg arklys nuvarytas.
Kabake
kelnytės aptemptos,
krūtinė stati.
Plaukučiai spalvoti,
lūpytės pražiotos, nagučiai smaili.
Pilvukas matyti,
gėlytės išpieštos, šypsenėlė meili.
Berneliai bagoti,
galvelės pakeltos, kapšeliai atsegti.
Žirgus balnokit,
naktelės kol jaunos, kol lyg vėjai laisvi!
Žemaičių alinėje
Įsirėmęs alkūnėmis į stalą,
Įsikibęs į alaus bokalą, Galva truputį svaigo,
Turėjau nuostabų laiką.
Netiko supantis riksmas,
Bet niekas nelindo į sielą,
Galėjau svajingai žiūrėti į sieną...
Mane jos atpažino –
Bare dažnai taip atsitinka,
Kai kažkur matyti susitinka.
Tiesiog esu jau vienas,
Ir su sienom liūdesiu savu,
Seniai jau ramstomės kartu.
Blogiau kai kliūna vis galva.
Ir įsiutintas šypsnio šalto,
Rūbinėj ieškau savo palto...
Gyvenimas ir blaivas kūliais verčias.
Žemaičių alinė liko tik prisiminimuos,
O mano vienatvė kitur jau parimus...
Gedimino pr. rekonstrukcija
grindinio ir prispaudęs ausį klausiaus
praeities garsų. Jų negalėjau atpažint,
girdėjau tik triukšmą. Garsai per šimtmetį
susimaišė ir sugedo. Nuo šalto akmens
gavau ausų uždegimą. O akmenį įmečiau
į Nerį, kad nebūčiau apkaltintas vagyste.
Gimtinė
Kas jas užkėlė?
Jos lyg namo garbanos,
Kuriomis jis senatvėj apžėlė...
Gal vėjai jas sėja naktimis?
O gal čia pasitiesė kilimą šmėklos,
Gyvenančios po vienišiaus grindimis?
Ir su šmėklom apsikabinęs,
Žiūrėsiu į buvusį kelią,
Kuris man pirmas ir paskutinis...
Savanoriai
liepsnojančiom atmintim prie laužų...
Dar labiau, nei tada, karingi,
tik pakumpusių daugiau ir žilų...
Susirinkom dviese,
dar du žadėjo ateiti, sugiedosim tautišką giesmę,
pašnekėsim apie praeitį...
Paklausysim tų, kurių tada nebuvo,
išgersim po gramą ir arbatos.Šnekoriai dygsta, jie nepražuvo,
o mes turim medalį ir dar sveikatos!
Susirinkom visi laimingi! Liepsnojančiom atmintim prie laužų!
Dar labiau, nei tada, karingi!
Tik pakumpusių daugiau ir žilų...
Žemaitiškas beržas
tau
kaip Žemaitijai
kaip tėvui
kaip mamai
bučiuoju kaip nuotaką
kaip kraują užveržiu
tekantį
pasveikinu beržą
kaip ąžuolo brolį
mažąjį
kaip draugą vaikystės
matytą seniai sutinku
atpažinęs jo baltąją sruogą
prabėgę tiek metų
o tu
vis sula pasitinki pavasariui jausmą priminus
ant kalno
šalia namo
prie kapo
pasviręs
Žemaitijos berželi
berneli
tu amžinas
peržegnotas laužytas ir sukūrentas
vantom rištas
rykšte įsimintas
visada šalia meilės
šalia kelio dulkių per visų žemaičių
gyvenimus žaliuoji
per sekmines
abipus durų
ir moji linguoji
beržynais
lyg vargonais bažnyčių
groji
himną
žemaičių
* * *
tik atsitraukus lig Ventos.
Gerai, kad jūron įsirėmus,
neperžengs jau bent tos ribos.
O Žemaitija, verkti noris...
Nieks nesupras, oi nieks, tik tas, ką tavo grožis,
žodžiu dar vystykluos palies...
* * *
Kaip atpažint tave?
O gal tu tik tėvas ir motinėlė
Ir vėjo daina kalne...
Ar dar turi svajonių?
Pasiimki mūsų maldas
Į savo tolimą kelionę...
Medininkų pilyje
aš šiandien pakviestas į šventę!
Nėra daugiau svečių –
tik aš ir akmenys laikus iškentę...
Be vėjo, be žmonių,
ir didelė erdvė
iškilmingų minčių...
į praeitį lipu...
Lietuvą regiu....
Svetingai tyli apgriuvę sienos
ir valdovai tyli, ir ginklai... Ir tylą šventą tą girdžiu ne vienas –
malda ji mūsų amžinai...
2009 m. liepos 6 d.
Tiek žinių
Vytautui Kybartui
Labas vakaras,
Gerbiamieji žiūrovai!Prabėgo daug vasarų ir žiemų...
Nesimatėm senokai...
Nuo mano paskutinių žinių.
Girdžiu praeinančius taku.
Nuo kalnelio, tarp pušų,
Į dangaus ekraną žvelgiu...
Padeklamuoti eilėraščiai visi.
Dabar kitas naujienas girdit
Ir televizoriai ir diktoriai kiti...
Garsai kur išskrenda?
Žmonių atminty jie gyvena,
Kol laikas ištrina...
O tas tik labiau samanoja.
Vėjas glosto pušies liemenį,
O ji meldžias ir aimanuoja...
Tegu gerųjų žinių jums neištrina niekas.
Jei ir plauks debesėliai keli,
Rytoj didysis ekranas bus giedras...
Šiltoji dvasia
jei žiema nebus šalta.
Šalia nėra nei šilto,
nei drungno žodžio.
Tik suodžių pilna krosnis,
rūkstanti kosuliais,
kol užšyla ir atsiranda trauka.
Lyg auka, dūmai
kyla link Dievo.
Per kiemą takas, tik iki malkinės.
Alksninės malkos kaitrios,
bet suskaičiuotos kaip vaistai,
tiktai iki pavasario polaidžio.
Medžių miške daug,
tik jėgos – kaip šilumos viduržiemį,
kai perskelti pliauską,
kad ir liauną – sunkiau,
nei kažkam pasiekti mėnulį.
Dievulis tik pasižiūri,
iš perdžiūvusių rėmelių,
per musių dėmelėm nužegnotą stiklą.
Viską išklauso ir smagiau,
ir šilčiau dviese,
kai poteriaujant
apšąla langai,
nuo vis dar
šiltosios
dvasios...
* * *
už lango, pasaulis leidosi per nublukusią sieną. Tėvo
pasaulis leidosi lašelinės vamzdeliu ir ištirpo mamos
šnabždesyje. Pasaulėlydis buvo skausmingai ilgas ir
netikėtai trumpas...
Tėvas ir sūnūs
vienas šalia kito.
Jų kelias sukas ratu,
tik skirtingi nuotoliai liko.
Ir gal dar ne šiandien, ir gal dar ne čia,
ta kryžkelės alėja...
* * *
Toks linksmas ir taip į mano tėvą panašus!
Jau pražilęs... Ir kad kalba, kad kalba, pleputis...
Turbūt pirmą kartą gyvenime taip atvirai
išsipasakojome...
Priekaištas
pasipuošusiu išeiginiu kostiumu,
atnešėm gėlių
prie kapo.
– Nebuvom, – atsakiau.
– Bet tėve, ji gyva, o tavęs jau dvylika metų nebėra?!
Atsibudęs, ieškojau telefono
paskambinti mamai.
* * *
suspindo giliom spalvom,
tik raudonus sudėsiu ant tėvo kapo,
gražinsiu, kas duota skolon.
prie kapo trūks tik jūros bangos,
su akmenėliais atnešiu ir tekančią saulę,
kuri švisdavo mūsų languos...
ar aplieti bangom,
atrodo tarsi pravirkę,
ar pražydę rasom.
glostytus vėjo dainos,
blankius, bet šiltus,
bučiuotus saulės šviesos...
Aitra
upelė šventa atiteka,
apie tėvo vaikystę nekalba,
vanduo jo nebeatmena...
* * *
Visiems jis – tik aprūdijęs gelžgalys.
Tėvas prie jo dvirati kažkada rakino.
Paliečiu... ir ateina šaltas jaudulys...
* * *
klasiokės ilgos kasos
po pamokų pabėgo iš klasės ties posūkiu kaštonų rinkti
o gal bučinį pažinti...
Kai Būtingėj būni
Geniui Vygantui
Kai Būtingėj būni,
girdis kaip žuvys Šventojoj meldžias. Iš vaikystės ateina babūnė
ir ašaros, lyg smiltys, beldžias....
jau babūnės takelis į dangų užžėlė...
Ir vėjas jos balsą, lyg dainą liūdną,
lyg vinį seną, į širdį įvėrė...
Šventoji paguodžia, ramina...
Ir pajauti gyvenimo prasmę ir skonį,
kai laikas mintis apkabina...
* * *
Sandalų padai pliaukši per dulkes,
per senelio išlieta cementinį taką. Debesys kaupias nuo vandens apsunkę,
šuo ištroškęs kąsniais laka.
Šienas jau po stogu,
talka vakarienei susėda. Pavargusius arklius ganykloj jodom
ir piemens išsigandę parbėgam.
Nebylus eilėraštis
Mindaugui Kutaravičiui
Skylutė smilkinį...
Tokia maža – lyg būtų vinis
iš medžio ištraukta.
Tvankiam liūdesį
tvinksniai širdį suspaudžia.
Pavasario diena graži,
Gyvenimo ribą pasiekei
per akimirksnį... staiga.
Duris užvėrei,
nepamojai ranka...
Įkvėpei jaunystės gurkšnį....
Ir... namo išėjai
Žingsniais paukščio
Palikai, pakilai...
Dabar šalia tavęs pušų paunksnis,
viena keistai išlinkusi.
Tarytum kelio posūkis,
o gal arfa nutilusi...
Slogi tamsa saulėtą dieną,
apglėbė ir nusivedė...
Pušis, keistai lenkta,
suvirpėjo... ir nusilenkė...
Brolis
mamos atmintyje
tau vis aštuoni mėnesiai
tu visad mažas
bet vyresnis už mane
mano broli
niekad nematytas
kartais atrodo kad elgiuosi dvigubai
gyvenu už abu
tavęs nepažindamas
Palikuoniui
bet nesi ateity
ir negali ten būti tu tą patį kelią eini
taip pat kovoji už būtį
tavo tik datos vėlesnės
mes visi savam laike
ir išėję nesam praety jokio skirtumo nėra
kad po mūsų gyvena kiti...
amžinybėje mes lygūs
ateina ir išeina kartos
kiekviena savo laiką skaičiuoja tik kartais mintys apkarsta
kai pavasarį gegutė kukuoja...
Vaikiškas eilėraštis
Ištirpsim kaip cukrus
Ar druska
Ir pavirsim
Saldžia ar sūria
Bala
Mes nesulijom, likom sausi
Nes mūsų skrybėlė labai labai plati
* * *
judam lėtai,
atrodo neartėja Molėtai.
Ir lietus, lietus
smelkia molėtus laukus,
tarytum liūtis išsiilgus
rudenį lytėtų,
ar dangus per lietų,
žemę mylėtų.
* * *
saugau horizontą, kad žemė neatplyštų
nuo dangaus.
* * *
ir prieš miegą uždegė debesį.
Dangaus pakraštyje ugnis į jūrą atsirėmė
ir banga atsitraukė nudegusi.
* * *
nubėgo pušų viršūnėmis,
peršoko kopas,
ir įkrito į bangas.
Jūra liko tamsi,
nenusišypsojo
* * *
per nurimusį vandens paviršių,
pradingsta, lyg mūsų laikas,
kurį ir mes pamiršim...
10
* * *
šuorais užeina, praeina.
Sėja paežere lauką dangaus,
spindulį blyškų įsmeigia.
Prieš liūtį
Sulinkę
Debesys, lyg karvės tešmenys
Pritvinkę
Lietus, lyg per koštuvę sunkias
Sunkiai
Karvės žiūri į dangų
Tingiai
Ir trina žolę kreivi jų
Snukiai
* * *
Voratinklių skaros pilnos lietaus karolių.
Paukščių būriai svetur skrenda...
O aš niekur iš namų išeiti nenoriu.
Rudeniop
Tamsoje garsai duslūs.
Mėnuo šakose supasi svajingai.
Artėja debesys rūstūs.
Ruduo
Šlapioje žolėje, lyg ašaros, spindėjo sukritę obuoliai.
Senos obelys buvo panašios į išprievartautas nepilnametes.
* * *
ruduo paleido dūmais raudonais, geltonais.
Vėjas su lietumi juos nupūtė,
o medžių galvas nubarstė pelenais.
* * *
Apsinuoginusi žemė lūkuriuoja šalnų.
Neprašvinta – už rankų susikibo diena ir naktis,
O dangus susmigo ligi eglių šaknų...
Plokščios žemės pakraštys.
Stačia pūva žolė, netapusi šienu...
Sužvarbau, lyg pavėlavęs išskristi paukštis.
* * *
naktyje paklydę
rūko lopinėliai
vasariniai
lengvi
į tamsą baukščią
mane jie lydi liūdni
Spalio rūkas
šaltas, apžlibęs rūkas
tirštais lašais alsavo
į merdinčių lapų veidus.
Tilto pabaiga išsitrynė,
tarytum gyvenimo
pradžia...
įsibrido į blyškią aušrą.
Mano brydės tik žingsnis liko...
* * *
šalnų išlietos,
pasipuošė kalvos,
vėjų išpieštos.
lyg rūbai nudėvėti.
Paukščių pulkai gedulingi,
skrydžiui svetur pakylėti
daugiau erdvės
Kažką svarbaus pasakyti
saulė samanai galės.
rudenį taip būna...
Ir kol pavasaris atneš man viltį,
likimo valtyje bus liūdna...
* * *
Santariškių cechai pilni.
Laikas čia pagrindinis produktas,
įsigyt jo kažkiek dar gali...
Prognozė
tik senatvės nebus
likimo ciklonas netruks per ilgai bet lydės jį vėjas stiprus...
* * *
į uogienę, kurią taip mėgau vaikystėj.
Daktarai stebėjosi ištyrę,
kad man toks skanumynas išsivystė.
Kraujo taisyklė
ir veidai mieguistai liūdni,
nutrinti pasieniai ir suolai,
nevalgę susirinkom anksti.
– kas paskutinis prie kraujo?
krenkšteli susiglamžęs vyras, – ji už manęs o aš po jo,
toks nelinksmas prasideda rytas.
Mano kraujas veną išpūtęs,
suteka į stiklinį vamzdelį.
Toks švelnus adatos dūris,
gal pakartok, balta sesele.
Susipynė su tyla laukimas,
rezultatai ne už kalnų. Tokios taisyklės žaidimo,
jei pralošiu – išeinu.
Urologiniai manevrai
netikėtai išgirdau urologo įsakmią ataką:
– Kelnes iki kelių, ant kušetės pilvu į viršų!
– O dabar kelius sulenkt, patikrinsiu prostatą! Štai taip... nauja patirtis ateina, nauji iššūkiai.
Tyrimų laukiant lenda nekviesta mintis –
iki šiol sėkmingi buvo ir staigūs posūkiai,
gal už baltos širmos dar slepiasi viltis?..
lyg atvirlaiškis parašytas nepadoriu tekstu,
išėjau išdidus, pirštu padarytas,
ir ant nieko kažkodėl nepykstu!
* * *
tegu ją slepia debesėliai.
Smagu kai lietutis šiltas merkia
ir medžius linguoja vėjai.
ir moterų šypsenų vengiu,
tarytum nekaltas avinėlis,
nuodėmes aplenkiu.
apspangęs nuo jų gyvenau,
jaunystė eržilu žvengė,
ją palaidą kažkur palikau.
ir vėjo vaikomais debesėliais,
einu vėsiu takučiu
ir kalbuosi su šešėliais.
Minties liudijimas
nekviesta, pamiršta su kančia ir nemiga,
ir nerimu, lyg mina, ramybę sprogdina.
* * *
tokios gražios,
tokios žudančios.
Tave pažinęs supratau,
jog gyvenimas jau tik duženos...
* * *
kad taip smarkiai su manimi lėkusi,
jaunystė pails ir, kažkur atsilikusi, užtruks,
už rudens posūkio pasislėpusi,
net aplankyti neužsuks.
* * *
Apkabink, tikiu lemtim.
Tikiu tavim...
Aplankys tik mintis.
Pasivys ir pabėgs viltis.
Matom mažoj rasoj akies –
Jau atsilikom nuo ateities...
Aplankė tik liūdna mintis.
Pasivijo ir pabėgo jauna viltis...
* * *
vėluojančių likučius.
Šalia manęs sėdi senas žmogus,
įsikibęs į savo ryšulius.
Gal laiko jis savo laiką,
o gal tik šios dienos greitį?
Vairuotojas skelbia maršrutą baigtą ir reikia į naktį išeiti...
Į stotį
mokėjau litą keturiasdešimt.
Laisva vieta šalia trumpo sijonėlio,
nors lauke minus dešimt.
Bet jos nekalbinau ir nekabinau,
neištariau nei žodžio, gal negėręs sušalau,
o gal išsigandau jos grožio.
Už lango naujametinės šviesos sirpo, keitės pažystamos sienos,
mergaitė išlipo prie Cvirkos
ir vėl pasijaučiau vienas...
čia visi išlipa.
Nusipirkčiau alaus ąsotį,
einu, kur tiek įpila...
* * *
kryžius randuotas.
Ne visiems buvo duotas šansas
įveikti šį ruožą. Žvyrkelio dulkių
nuo plastikinių gėlių
vėlinių vakarą nebenuplauna ir lietus.
Status posūkis lieka nepastebėtas,
netikėtas ir nužegnotas,
apraudotas, bet nepermaldautas,
maldomis neištiesintas.
Neišteisintas likimas...
Lėkimas pamirštas,
betikslis...
pakelės akmenys
ir atmintis.
Gyvenimo skonis
Galvą įspraudė tarp trinkų.
Laukiau kol paims virvę
Ir plaks pasiraitojęs,
Kad kūnas visas sutintų.
Bet pasiėmė jis kirvį...
Ir nebemačiau ant ašmenų
Gyvenimo skonio lašų...
* * *
ji tokia grakšti, tokia liekna...
Ir man nieko nereikia merginti,
tostą kelia vienatvė – mano pana...
ji tokia nuoga tokia skaisti!
Širdžiai liūdnai plakant,
geriu už vienatvę, kuri man brangi!
* * *
Naktiniame bare paryčiais
Jau ir muzika apgirtus. Ilgakojės šoka nuogais pečiais,
O mano taurė jau nuvirtus.
Nekviečiau ir nereikia.
Atrodo manęs čia nėra
Ir nieko dėl to aš nekeikiu.
Pažiūrėt į puotą geidulingąją.
Čia greičiau prabėga naktis
Ir vienatvė tampa stebuklinga...
O muzika - lyg kekšė pamaiva.
Žvilgsniai aštrūs nuotaiką pjausto,
Ietimis sminga į mano laivą.
Mano širdį lyg vėliavą plaka.
Ateik ir nekviesta –
Ateik, kol saulė mums teka...
Retas bučinys
tokia tvarka studentams penitencijos.
Bix bare troškulys kankina,
prastas balius iš stipendijos.
kažkas jau snaudžia.
Aš geriu už savus
ir klaviatūra mobilaus spaudžiu.
Mane bučiuoja kažkokia dalyvė
ir apie poeziją gražiai kalba...
* * *
kartais ji pučia stipriu vėju,
ji gali tyliai verkt naktimis
ir garsiai juoktis, lyg išprotėjus.
Aistra gali žydėti lyg linai,
gali vieversiu čiulbėti, tik visada širdį, jinai,
su jauduliu verčia skubėti.
* * *
Griūna bokštelis
Kvatoja mergelė
Rauda bernelis
Pailso naktelė
Numigs širdelė Nušvis saulelė
Pakils bokštelis
Dainuos dainelę
Mergelė berneliui Įlipęs bokštelin
Suverks vaikelis
Negriūk
Negriūk bokšteli Neverk
Neverk berneli
Iškils dar rūmai dideli
Svarbu kad meilė vis širdy
* * *
ašmenų
atminties spindesys aštrus vylingai nuteka
tarytum ašaros lašai
aitrūs smilkalai slopina
mintis ir pakviečia aistrą
atsargiai akmenų pakraščiais
lyg paukščiai suplazda
šešėliai ant įkaitusių žvilgsnių
susiglaudę tylim ir nematom
kaip pražilę mūsų jausmai atšipo
tu...
mane
meni?
aš menu
* * *
kaip minko duoną, kaip raugia degtinę?
kaip dalgį galanda, kaip drožia Dievą medinį...
kai smėlis lyg duona sudžiūvus?
kai ji vienatvėj palūžus...
Interviu
Kiek turiu pinigų!
Kiek moterų mylėtum?
Kiek turiu jėgų!
Kol turėčiau minčių!
O ką pasiimtum?
Tai, kad nieko neturiu...
Patikslinkit klausimą, žemėj ar danguj?
Savitvarda
Pulsuoja smilkiniuos.
Tavo žodžiai paliko įspūdį.
Ką tau sakiau – gailiuos...
Ji tiek pažeminimų pažino...
Seniai ji būtų subintuota,
Jei būtų pasidavusi spaudimui...
Žvilgsniu tau atsakysiu.
Einu, gryno oro įkvėpsiu
Ir sugrįžęs tave apkabinsiu.
Permaina
spalvos ėmė nykti,
lyg duris – kažkas spardė širdį,
migla dengė mintį.
jautės kaip kraujo ledas tirpsta...
Taip gera išgirsti,
kaip šypsena gimsta.
Kalvio saulutė
seneliui Jonui
Pakrypus
kalvio saulutė,
ant koplytstulpio stogelio nuliūdus,
sumenkęs
pavargęs metalas,
juodos
spindulėlių rūdys,
teka
per ąžuolinį kūną
paraudusios
lietaus ašarų
laiko upės, lyg laišką
pamiršto kalvio,
saulutės šešėlį
skaitau
suklupęs,
kaip rūpintojėlis.
Kaimo klubas
Neseniai išplautos grindys.
Įdomiai atlenkiama kėdė.
Mechaniko aparatas girdis.
Su tėvu kiną žiūrim
sausakimšam kaimo klube, rankose bilietus turim,
dulkių spindulys šviečia palube...
Aš nieko nesuprantu,
filmas ne vaikiškas, tik iki šiolei menu,
koks vaizdas pasakiškas...
* * *
Žiedais jausmais ir kūnu.
Mane pavasaris žaismingas
Pakirto savo šūviu.
Ir bėgu nuo kerų,
Mergaite miela, pasiduodu,
Pasiduoki man ir tu...
Neringai
Horizonte tavo akių spindesys.
Išvydus tavo kopas, tvinksi širdis.
Toks jaudulingas tavo bangų kuždesys.
Draikyki vėjau, vėjau tas garbanotas pušis!
Spindėkit akys, akys saulėlydžio liūdesį! O kopos nuogos, nuogos pagailėkit manos širdies!
Te paslaptingi žodžiai, žodžiai bangom mane užlies!
Ir šiltą vakarą, vakarą,
Mano ašarą, ašarą,
Džiovina vėjai, vėjai šilti...
Joninių dainelė
iki ryto tegul lyja!
Nežiūrėsiu tau aš į akis,
tegu tylint žaizdos gyja...
ieškosim žiedo basi,
gal sušvis paparčio šviesa
trumpiausioj meilės nakty...
be kerų ir apgaulės,
ir tikėsim, kad birželio rasa
mūs jausmus išsaugos...
lijo šiltas žiedų lietus,
bet negaliu prisiminti tavo akių,
nors kasnakt sugrįžti į sapnus...
* * *
Parko takeliai slėpingi...
Rėkia bitlai, bet viskas tvarkoj –
Mes laimingesni nei laimingi!
Mano džinsai nauji nutrinti.
Žemaitėlis Dzūkijos mergelę
Pašokdins, bet ar liks atminty...
Priesaika ir glamonės...
Malonios... Glamonių nebėra,
Liko tik senos svajonės...
Poetai
Švarkai pablukę, nemadingi.
Praretėję, pabalę plaukai,
Tik akiniai ir akys kaip jaunystėje spindi.
Taria žodžius, lyg dainuoja.
Mūsų senukai poetai,
Poezijos pavasariui žydint, žygiuoja!
SMS žinutė
Velykų margutį sudaužkim
ir spindulio šypsnį už lango,
lyg laimę, lyg meilę pagaukim!
* * *
Jau ankšta karklo pumpurams.
Nušvitę, arklo laukiantys, tušti laukai
klausosi pavasario džiugesio ir dūzgesio,
ir čiulbesio prisipildžiusio triukšmo,
kuris mintims ramybės nesuteikia...
Prieš Vėlines
dar dvi savaitės iki vėlinių.
Ruduo toks spalvotas, net saldu,
o dangus taip skaudžiai mėlynas.
Rasiu viską, kaip palikau, tik žolės bus priaugę ir lapų prikritę.
Taip ilgai ten nebuvau,
murzini žvakių indeliai bus nuvirtę.
Aš jų nepamiršęs!
Tik gyvenimo keliai,
tampo kažkur, lyg pamišę...
Vėlinės
Tiek daug žiburių!
Bet ne dainos, o maldos ant kalno,
Tik šešėliai palinkusių žmonių...
Visi vienas kitą pažįsta...
Suėjo kaimas ir atgulė.
Gėlė nors viena čia nevysta...
* * *
metai baigės,
Naujieji auksu švyti,
jiems linkėjimai ir šūksniai.
Metų tinklas apglėbia
mane ir tempia
su savimi,
svarbu neištrūkti...
Trys minutės iki Naujųjų
kalendorių
dar dorą be nuodėmių
negimusių metų
laukiančių už durų
kol atversiu
pirmą lapą
į ką paversiu
tą švarų
ateities planą
įsileisiu jau greitai
atrakinsiu duris
dar trys minutės
ir Naujieji Metai gims
ir užkims nuo balsų
man baisu
ar pavyks surast
save tame plane
o
gal...
ne?
Studentiškos Kalėdos
Po staltiese šienas –
Taurei sunkiau,Šiąnakt ne vienas,
Nes tave sutikau.
Lėkštės mena.
Tiek daug dar reikalų,
O laikas gena.
Širdis botagu pliaukši.
Banda trepsi namo
Į dvylikaaukštį.
Neįžiūri kur nusisuko,
Iš kur jaunikis blatnus
Kompanijon įsisuko.
Girgždančiu ritmu,
Slapstosi bėdos,
Kol mudu kartu.
Bus jai lengviau.
Pasiklokim šieno saują,
Bus žymiai švenčiau.
* * *
per sausledį,
be saulėlydžio,
vis bėgte, vis ten pat
ir vis dažniau ne ten...
per sušalusius javų jausmus,
per apsnigusius obuolius,
nutilusioj žolėj,
ir vis šalia namų
per trapią dirvą
be kelkraščio,
visada su viltim
ir per mintis
į širdį...
Vakar Kalėdos atėjo
nešiau tau dovanų,
bet tu dar saldžiai miegi,
netrukdysiu tavo sapnų.
Vakar Kalėdos atėjo,
dar ir šiandien pabus
nepabusk nuo šalto vėjo,
kurį parnešiau į namus. pakilau anksčiau už visus
ir išėjęs į kiemą,
laukiau, ką pasakys dangus...
Kalėdų naktis
Ir daug, daug žvaigždžių!
Nusirito dar vienos dienos –
Prisirinko kažkokių minčių...
Varpelių muziką išgirdus
Ir liūdna, ir džiugu... Garsai tie sužeidžia širdį
Ir ilgai, ilgai sveikstu...
* * *
Šalia vyno taurė
Ir mintis, lyg apvytus gėlė...
Tik nežinau ar Seniesiems dėkoti,
O gal patylėjus eiti miegoti?
Metai buvo draugiški ir sąžiningi,
Kartais net jausmingi...
Skubėjau, daug kur vėlavau,
O kur suspėjau, nieko neradau...
Šalia vyno taurė
Ir mintis, lyg apvytus gėlė...
Naujųjų metų vakarą
Lietus nuo stiklo plauna purvo raštą.
Aš važiuoju į Naujuosius Metus,
O gal ir į pasaulio kraštą...
Nejaučia, skuba į Naujus suspėti.
Mane mintys savo taku vedas,
Šį vakarą nepavyks nuo jų pabėgti...
Benamio kalėdos
benamė kalė
atlėkė
ką kalei duoti?
atkandau jai kūčiuko
dvylika kąsnių ir man liko
abu mes be vietos...
šypsos ji mano ranką palietus ir kalei tebus Kalėdos
pakele
benamė kalė
nulėkė
kažkur kalėdoti...
* * *
tokie pietūs trumpi…
lyg ekspresas stoties perone –
sulauki ir vėl netenki…
* * *
Taurė jau pilna akmenų...
Negaliu nei pakelt nei išgert. Kaip iškęst toli nuo namų,
Be tavęs kaip ištvert.
Bet akys sausos ir skaudžios.
Blaškaus kalnų upėj,
O troškulys vis maudžia...
Pilną akmenų .
Atminties sunkų lašą,
Prie lūpų keliu.
Stingdančią šalčiu.
Ir nusiūsiu tau ašarą,
Lyg laišką mūsų vilčių.
Ir audroj ją paskandinsiu.
Surasiu lemties raktą,
Ir laimę atrakinsiu.
* * *
su kiekvienu žodžiu
spynos užsirakina
jausmai užsideda šarvus
mintys suspėja išskristi
per šaudymo angas
pasirengiame apgulčiai
pasidaliname erdves
prisipilame pilnus indus
savo teisybės
sukrauname argumentų akmenis ir mėtysime vienas į kitą
iki pergalės
o gal iki negalios....
pasibaigus mūšiui ieškosim meilės
rasim gyvą,
ar žuvusią?
o gal bus dingusi be žinios...
Žvaigždė
Šypsena spindi
Lyg pievų rasa
Tavo akys Deimantais švytiŠviesa nuostabia
Praeini
Išdidi
Lyg žvaigždė
Danguje Nei pasiekt
Nei pažint
Nei paliest
Nevalia
Tik iš tolo
Pažvelgt Į žvaigždutę
galiu
Jos šviesą matau
Šilumos
Nejaučiu
* * *
Tavo lūpas paliest
Aš esu beprotis
Bet kodėl tu mane vejies?
* * *
aš giliai įkritau ir skendau
iš karštųjų bangų lyg iš dilgėlių
sunkiai išplaukiau ir skridau
ir skridau nuo tavęs kuo toliau...
* * *
guli stotelėje tuščias butelis
batelis šalia nuspirtas sėdžiu prie šunkelio
kvailas nes truputį girtas
ir vienas lyg pirštas
bintuotais paakiais naktį rūkas buvo tirštas
ji kažkur nublūdijo laukais
o gal nebuvo jos
gal prisisapnavo? batelis ant vejos nemeluos –
ir jo pora išgaravo
su tamsa prapuolė
lyg paskenduolė panėrė į rasas
jau rytas saulės vėliavą iškėlė
gal sugrįš viena koja basa
pareik ilgakase – akyse prašviesėjo
stotelėj laukiu tavo maršruto tamsoje tvirčiau susikibt mums reikėjo
ir nepasileist kol neprašvito...
Prietema
tavo žvilgsnio
nors tu šalia tu manyje
o aš tau toli
anapus vingio tave bučiuoju
manęs nematai
tavo glėbyje
jausmai visi
apako
nuo stebuklingos
tavo šviesos neatitraukiu
savo žvilgsnio
o tavo mintyje
kažkas sušneko be manęs
Būsimasis laikas
Iš paskos ir vienatvė
Ateis. Be manęs...
Tokia mintis bemiegė –
O kas ten šalia tavęs?
Tau teks saulėlydį
Lydėti...
Net truputį baisu...
Gal su kitu?
Tai nesvarbu,
Saulėlydžių
Nors ir pavydžiu...
* * *
saulės zuikutis, privertęs nusišypsot.
Tu svaigus mano minčių jaudulys,
dar kartą pakvietęs svajot.
Už grožį žiedų prieš šalnas...
Tik nematyk mano verksmo...
Aš šypsausi – ištiesk man rankas!
Ir nevėsta mano venose tavo šviesa.
Tiek daug tavo žvilgsnyje sutilpo
Ir rodos buvai gyvenime viena...
Mano šešėlio bučinys.
Lietei trumpai, tik truputi...
Ir švietei, kol kelias išnyks...
* * *
mano svajonės
sutiko netikėtai
nelauktai
taip užklumpa
tik nelaimės
ir laimė
toks netikėtas
būna tik gyvenimas
su savo pasauliais
gimusiais meilėje
susėdom tada
prie atviro lango
ir klausėmės
prasmės tylėjimo
kol mano svajonės
tave apkabinusios
pravirko
* * *
taip gera tave apkabint.
Atrodo karaliai aplankė namus,
dovanų negaliu nepriimt.
tik droviai dar slapstos už durų.
netikėtai ir mintys visos pražydo
lyg pavasaris būtų...
ir sutemos sklaidos.
Tie stebuklai jėgų man suteikia,
* * *
lyg lašai reti
besibaigiant lietui
prieš sausrą...
tavo bučiniai –
lengvi
lyg vasarinė suknelė
tolstančios gražuolės
kurios niekada nepaliesiu...
tavo bučiniai –
tai tavo meilė
kuri vienintelė ištesėjo
man duotą pažadą
* * *
Kaip nenuskriausti tavęs.
Niekada nemokėjau tiksliai pasverti,
Bijau – ir vėl svarstyklės paves.
Kam užrašyti mintis?
Kam patikėti viltį sukurtą,
Kas paveldės bemieges naktis?
Negausi nieko daugiau.
Tik bus tai ne šiandien,
Truputį vėliau...
* * *
Neradau žodžių...
Jausmas buvo galingas!
Bet neatnešiau tau rožių...
Be gėlių, be dovanų.
Tik oras vis labiau retas –
Gal jau užlipom ant kalnų...
* * *
Taip skubam
Akių nepakeliam
Jei pasikalbam
Iš reikalo
Prisiliečiam
Patamsį pašnibždom O ryte vėl bėgam
Kas iš to grožio
Jei nėra laiko
Ir nėra nieko
Tik meilės
Kupini debesys plaukia
Pro šalį
Kas iš to Jeigu man nieko nereikia
Nes manęs jau seniai nebėra
Ten, kur kadaise buvau
Kas iš to
Grožio
Jei nėra
Žodžio
Tavo kūnas
Lyg krūmas,
Suspindęs rasotais žiedais,
Svaigina, vilioja kvapais...
Lapelių apkabintas,
Glaudžia žiedus,
Liečia šakas supintas...
O pumpurų šnabždesys!
Ir širdis suvirpa baugščiai,
Nubėga iki šaknų virpesys...
Ir tavo šešėlyje tylėsiu.
Džiaugsiuos tyla,
Tave vėjeliu tik paliesiu...
* * *
mane skatino eiti į priekį, sekti iš paskos ir
siekti tavęs. Kasdien iš naujo užkariauti,
lyg pilį kuri jau nieko nesaugo, tik puošia
horizontą ir dangų. Tu mane buvai areštavusi.
Negalėjau niekur rodytis nuogom mintim.
Nepakaltinamai atvirom akim mačiau tik tave,
kol pasijutau vienas, tavo grožyje nerasdamas tavęs.
* * *
geismas
kvepia
žydi
dega
lyg gaisras
jis
žaismas ir džiaugsmas
jame
yra
ir verksmas
ir skausmas
vejas mus
lyg vėjas per gyvenimus
buvusius
ir būsimus
teikia vilties
geismas
virsmas
būties
* * *
Širdis beldėsi bandydama išjudinti sustojusį laiką.
Norėjau likti amžiname džiaugsme...
Šalia prieblandoje besislepiančių nuodėmės šešėlių...
* * *
Suplovė indus, išskalbė rūbus, išvirė viralo.
Pro langus įleido daugiau oro ir šviesos,
Pervilko patalynę ir paėmusi už rankos nusivedė...
Gėrėjausi jos suveltais plaukais ir pravertomis lūpomis.
Šventoji mano meile... šventesnė už švenčiausią, o aš jos nevertas...
Pravirkau ir tyliai išėjau, sau pažadėjęs nebesugrįžti...
* * *
Norėčiau nupiešt paveikslą tavo,
atkartot tavo nuotaikas ant drobės, bet ar užteks spalvų ir laiko,
gal ir liks tai tik svajonės...
Kiek daug eskizų žvilgsnis kūrė,
kiek linijų bučiniais įsiminta... Lieki tu man lyg horizonte burė,
nepasiekiama, bet mintyse įpinta...
Kasdien žiūriu nedrąsiai į tave,
kaip į pasaką grožio ir jausmų. Ir sudrebu, kai palieti mane,
kai širdį uždegi vilties skausmu...
Šešėlį tavo kartą apvedžiojau smėly
ir juokėmės abu iš tokio meno. Skambėjo mūsų juokas vėjy,
nepastebėjom kaip sutemo...
* * *
kiek žiburių!
ir niekas mūsų nemato,
nežino, kad tave turiu...
švelnioj nakties šviesoj,
aukštai aukštai padangėj –
gėlynai žvaigždžių lankoj!
* * *
Nežadėk
Nekalbėk Manęs tau
Nereik
Nesvajok
Nemeluok
Pabučiuok
Ir išeik
Gal verksiu
Liūdėsiu
Gal bus man
Sunku
Nematysiu
Neliesiu
Tavųjų akių
Su tavim buvo geraBe tavęs – nežinau
Taip tęstis negaliNuo kančių pražilau
Nežadėk
Nekalbėk Niekada taip
Nebus
Prisiminsim
Dienas tas
Kaip sapnus
Nuostabius
* * *
tavo kūnas suspurda
gundančios linijos
kraują verčia kilt
iki tavo karščio
iki pakraščio pakilęs
tyliai stebiu ir niekur
toliau nekylu nors
kraujas išsilydė
ir nutekėjo liejyklon
kur gims seniai
dar Tėvo sugalvotas
stebuklas...
* * *
Sakuroms žydint.
Ar lemtis ištesės,
Ką pažadėjo mums tylint?
* * *
kažkur lyg krentu, lyg skrendu...
ir toks laimingas grįžtu,
į pasaulį šitą kur tu, tik tu...
Akmuo pakely
Pasakei
Pamiršai
O aš nešuos tavo žodį
Širdy
Dar šaukiau
NegrįžaiNusijuokus dingaiPraeity
Karštesni
Už žarijųŽvaigždesJausmai Atrodė
Neges
Palikai
Nuėjai
Likau pakely
Kaip dulkėtas
Akmuo
Pagriovy
Pro mane
Dar praeis
Gal suras
Gal nuspirsAkmuo
Dar daug ką patirs
* * *
mano mintys tavo kalnų aiduos,
aš lekiu tais posūkiais girtas
ir prarastą laiką vejuos
meilės niekada nebestabdysiu,
geriau viršysiu leistiną greitį ir niekada jai „palauk“ nesakysiu,
lauksiu jos ir leisiu jai ateiti
* * *
Jei tyli ir tyli
Tyla mus nuves
Kur niekas nežydi
Kur lyja ir lyja...
Tu tyli ir žiūri į grindis
Mintys kaista ir šąla...
Girdis kaip mano širdis
Lyg radistas kažkokį tekstą kala...
Galiu ir aš patylėt
Dar metus kitus Bet taip norėčiau kalbėt
Ištarti garsiai žodžius
Kurie lyg kąsnis gerklėje užstrigę
Vis noris atsikrenkšt lyg kimčiau Mieloji mano, kas yra nutikę
Gal lauki, kad verkti imčiau?
Per gyvenimą
Ne todėl, kad nespėjau
Todėl, kad tave mylėjau
Ėjau – ir tylėjau
Ir atrodė – skriejau
Kai į tave žiūrėjau...
Apsikeitimas dovanomis
skintų
kaip užuominą, kad grožis laikinai
žydi
o kiek daug man ištarei žodžių
šventų kurie ir žiemą, lyg obuoliai laukiniai
švyti!
* * *
sudrėkusią ašarom
pasvajokim apie rytdieną
su saulėtom vasarom
prisiglausk su virpuliu
su bučiniu pašnabždėk pabudusi su vyturiu
man skristi padėk
Apgamėlis
gyvatės akutė gundanti
nuodai pasiekia neprisilietus
bučinio trauka lyg žemės
lyg saulės karštis
belaukiant pavasario žiedų
per nuogas šermukšnio šakas
per silpną nakties šaltuką
per rūdijantį stuburą jausmų kabeliais atiteka
aukščiausia įtampa
iš kampučio šypsenos
iš tavo jaunystės į mano mintis
iš tavo išdidumo į mano džiaugsmą
liūdnai palydint viltį
į mano praradimų atmintį
Sutaupyta meilė
Ir kuo tapai? Štai šypsaisi turtinga ir svarstai, ar
verta ja dalintis. Tavo turtas dar spindintis... Kam skirtos
tavo meilės santaupos, man, ar kažkam kitam? Taupysi,
taupysi ir prarasi, suprasi, kai laikas nuvertins... Laikas
paženklins ir tavo išdidų spindesį. Kaip įveiksi liūdesį,
ką tada veiksi su skryniomis, kupinomis beverčių
niekučių?
Netaupau savo jausmų... ir jie vis kaupias. Klaupiuos
prieš tave... kol esu šalia, melsiuos ir prie užrakintų tavo durų...
Vėlyva meilė
tavo bučinius
ir tavo šilumą
stoviu ir žvalgausi, kur viską padėti
visur prikrauta, nėra laisvos vietos
tai ir laikysiu apkabinęs
tavo žodžius, tavo bučinius
ir tavo šilumą,
o kai pavargsiu,
atsiimk, kas tau priklauso
* * *
aš išplauksiu žemais debesimis,
gal nutolsiu žolynų šilkais,
o gal išbrisiu giliomis pusnimis...
tau viską pasakiau, ar pameni? kartojau ir kartojau – myliu!
gal rinkai tuos žodžius, o gal išmetei
ir lyg akmenis sudėjai tarp gėlių
jie tilpo net ašaros laše
išgirsti galėsi juos auštant
ir rasoj pamatyti mane...