Susiradau karišką
švarkelį
Kelneles, o
kepurės nerandu
Nėra ir nereik
Sako
Būsi be kepurės
Ir be šautuvo
Tik būk kariškai
pasitempęs
Nesikūprink
Kaip visada
Tokia garbė pirmą
kartą
Liepynės gale
Savanorių pozicijoje
įsitvirtinti
Liepta
Tik laiko nieks
nesako
Praneš
Kai reiks
Ir pats pajausi
Sako
Per kraują
2015 m. spalio 4
d.
_______________________________________
Mūsų žodžiai
Lyg akmenėliai
Sraunaus
Upelio dugne
Ašarų upelio
Kurį bandom
užtvenkti
Tylomis
Paraudusiais žvilgsniais
Rankų pirštais
Stipriai spausdami
Vienas kito
riešus
Iki skausmo
Kvėpuojame
Per išplėstas
akis
Kad greičiau
pradžiūtų
Takelis
Giliai
Užstrigusiam žodžiui
Temstančiame laiko
Dugne
2015.10.17
________________________________________
Užstrigo durys
Lėtai
Taip sunkiai veriasi
Gyvenimas
Parklupęs ašaromis dar tirpdau vyrių rūdis
Skausmas atleido
Truputį
Atleisk ir tu
Atleisk nors
Žvilgsniu
Nors tyliu linktelėjimu
Skaudžiai keitėmės
Žodžiais
Sunkiais
Sunkiais
Lyg akmenimis
Jaučiu
Visus juos
Lyg naštą nepakeliamą
Lyg svorį nenustumiamą
Už durų nebeatsiveriančių
Į ateitį
Mintimis trupinu tuos akmenis į aštrias
smiltis
Kurios strigdamos
Sunkiai byra
Sunkiai byra
Per skilusį
Smėlio laikrodį
_____________________________________
Man skubiai reikia smėlio
Nors saują
Sauso
Smiltys
Paskutinės
Byra
Iš laikrodžio
Baugu
Sustos laikas
Jau neturiu jėgų
Apversti
Tą laikrodį
Girdėjau po langu
Išvertė
Šlapio smėlio krūvą
Man nors saują
Sauso
Atneškite skubiai
Čia juokiasi
Akys
Balta seselė glosto
Kam tau tas smėlis
Kraujo
Supylėme
Lašės
Tas laikrodis
Dar
Lašės
Laiką
O kur man dėti
Tą šlapią
Smėlį
Tebūnie
Kapelius pabarstysim
Išdžius
Smiltys
Ant tako
Ir nubyrės
Laikas
_______________________
Pritemus nurimo
skalbiniai
Su lapais bandė
juos nunešti vėjas
Išdžiūvę šiemet
šuliniai
Rudens lietus
kažkur išėjęs
Aš irgi atsitraukiau
Iš nuotolio gyvenimą stebiu
Lyg perdžiūvęs jis susitraukė
Jam drėgmę akyse kaupiu
Pritemus ir žvilgsnis rimsta
Ir ryškūs atspindžiai
Atsitraukiant viskas grimzta
Kol užsipildo šuliniai
2015 m. lapkričio 7 d.
_____________________
Sena moteris šypsodamos priėjo prie manęs ir
pasakė:
-
Tu kažkada pamylėjai mane...
-
Matyt graži buvai, – bandžiau
juokauti.
Ji tylėdama nusisuko ir pamažu tolo nuo manęs.
Eisena buvo jauna ir grakšti. Norėjau pavyti ir vėl pamatyti veidą, bet
negalėjau pajudėti iš vietos. Negalėjau ištarti ir žodžio. Stovėjau lyg paralyžiuotas
ir tylėjau. Šalia jos iš kažkur atsirado dvi mergaitės, paėmė už rankų ir
skubindamos nusivedė.
Gal
tu man pagimdei ?! - Net pats išsigandau savo riksmo.
Jos sustojo ir atsigręžė. Į mane žvelgė trys
gražūs jauni veidai, jokios senės nebebuvo. Staiga viena pribėgo ir pabučiavo
man į skruostą. Dukros taip bučiuoja... Pajutau troškulį ir apsižvalgęs
supratau, kad einu per dykumą, vienui vienas. Tik kodėl miražas ne vanduo?...
____________________________________________________
Per jos išsidraikiusius
plaukus mačiau jaunais ūgliais pasipuošusias medžių viršūnes, panašias į
besilankstančius laibus kryžius. Viršum eglių siautė stiprus, bet šiltas vėjas.
Greiti debesys tai dengė, tai slėpė saulės spindulius, kurie švystelėdavo tarp
žvynuotų kamienų, lyg ko ieškodami ar žaisdami slėpynių. Galva svaigo, lyg
supčiausi ten aukštai ant linguojančių šakų. Stipriai spaudžiau prie savęs jos
drėgną kūną, kurio kvapas susimaišė su sakų, samanų ir prakaito kvapu. Susimaišė
su mano džiaugsmu ir baime, susimaišė su mano mintimis. Jos kvapas praskiedė
mano smegenis ir jau seniai man nieko svarbesnio nebėra už ją. Laiko neliko,
kažkokia amžinybė apgaubė ir negalėjau patikėti, kad viskas tuoj baigsis. Tai
paskutinis mudviejų apsikabinimas, paskutinis alsavimas vienas kitam į veidus,
paskutiniai žvilgsniai suglaudus akis, kai gali matyti kaip virpėdama jos akyse
gimsta ašara ir dingsta ant mano lūpų.
_____________________________________________________
Mano naktys nebeskirtos miegui
Jos nebeskirtos ir meilei
Mano naktys pasruvusios ryto laukime
Mano naktys tokios ilgos
Rodos niekada nesibaigsiančios
Niekada nepasieksiančios aušros
Visgi jos dar gyvos
Jos alsuoja
Tegu ir nerimu
Jos pulsuoja
Sunkiais vilties atodūsiais
Vilties
Ir tikėjimo
Atodūsiais
_________________________________
Aušros vartai ryte
Beldžiuos į atvirus vartus
Aušroj meldžiuos
Sargo dūmas atsklendžia kartus
Pro rūką spindulėlis leidžias
Iš dangaus švelnus
Vilties šilumą skleidžia
Grįžtu į namus
Tikiu ir beldžiuos
__________________
Atleisk man mano kaltes. Atleisk, jei gali...
Nemoku prašyti, pats žinai, kad nesu taisyklių mėgėjas.
Nesu stropus mokinys ir neišmokau visų
reikalingų poterių. Bet tu pats juos moki, visomis pasaulio kalbomis kartojami
ir kartojami... Aš tavim tikiu, tu tai žinai. Turėčiau kasdien tai įrodinėti?
Jei tavęs išsižadėčiau, sužinotumei pirmas... neturiu kito Dievo, dievaž
neturiu. Atleisk mano kaltes. Kaip ir aš atleidau savo kaltininkams. Ne kažin
kokios tos kaltės. Atleisk.
__________________
Belapis medžių
tinklas apglėbė rūke snaudžiantį Vilnių. Dar vėsoka ir drėgna. Už poros
savaitgalių sula išmaitins pirmuosius pumpurus. O pavasario saulė jau šiandien
ištirpdys paskutinį sniego liūdesį. Nepatikliai paslėpiau savo nuotaiką.
Nebepasitikiu permainomis.
_________________
* * *
Gyvenimas mano dėvėtas
Tik dar nenupiginti jausmai
Ir frakas jau seniai dėmėtas
Atrodau gan prastai...
Aš neberandu dažnai sau vietos
Susipina visi keliai
Lyg remčiausi į dangų kietą
Kur žodis jau išsitaria retai...
Gyvenimas tikrai dėvėtas
Bet toks brangus, kai pats žinai
Iš ko jisai sudėtas
Ir kiek dėl jo tu pats vargai
_______________________
Filtruota gyvenimu
Tūkstančiais liūdesio filtrų
Atrinkta iš nerimo
Ir į nemigą supilta
* * *
diena nušvinta, sveikinant gyvenimą
aušroj išnyksta neviltis
ir išteka iš mano nerimo
ištirpus skausmo geležis
nedrąsiai pažvelgiu į tolį
ir pirmyn, pirmyn lėtai einu
į tolimą, o gal ir artimą rytojų
duobėtu, bet savu keliu
pasveikinus gyvenimą - diena nušvinta
juo patikėjęs pajaučiu daugiau jėgų
ir suplazda mintis supinta -
pakylu ir kartu su ja skrendu!
____________________________
Aš viršijau leistiną greitį
Be taisyklių lėkiau
Galėjau ir lėtai praeiti
Čia būčiau pabuvęs ilgiau
Į ką dabar man kreiptis
Gal tiesą pasakys
Į mane nukreiptas
Toks keistas spindulys?
_____________
ėjau link šviesos
apgraibom
atsiremdamas
į aštrius šešėlių akmenis
galvojau, kad švinta
lėtai
labai lėtai
o pasirodė
kad aš niekur neinu
ir niekas nešvinta,
o temsta
šviesa
kuri pavargo
manęs
nesulaukti
_________________
Įkvėpus giliai,
praeitis pasilieka ilgam
_______________
Siaučia vėjas
Įsikibęs į pūgos krūtis
Aš kažkur išėjęs
O su manim ir ištvirkėlė naktis...
_________________
išeik iš manęs
palik mano kūną laisvą
palik laisvas mano mintis
išlaisvink mano žvilgsnį
nebevargink
pasiimk savo grožio karūną
ir palik man vienatvės viltį
išeik iš mano likusio laiko
iš daiktų
ir iš ilgesio
palik mane lyg verkiantį vaiką
ir neguosk
neliesk jausmų virpesio
išeik
iš atminties
ir ateityje
prasilenk
svetimu žvilgsniu
ir aš pažadu neatsigręžti
_______________
Kai aplankydavau savo senelį, sėdėdamas ant
lovos jis visada žiūrėdavo kažkur tolyn pro mano petį, žvelgdavo primerktomis
akimis, tarsi stengdamasis kažką pamatyti lango įrėmintoje erdvėje.
Kai jį palaidojome, atsisėdau ant jo lovos
krašto ir bandžiau suprasti į ką jis žiūrėdavo.
Matėsi šulinys, tvarto kampas, pririštas šuo,
dvi obelys ir tvora. Toliau pieva ir ariama žemė, o horizonte - miškas.
Gal jis žvelgdavo į mišką, o gal į pievas, į
išvaikščiotus laukus? Ir tik vėliau pastebėjau dangų... buvo pačiam keista, kad
dangų pastebėjau vėliausiai. Net neabejoju – jis žiūrėdavo į dangų... Ką jis tikėjosi
pamatyti? O gal kažką matydavo? Nežinau. Gal laukė kažko pasirodant, gal kažkas
turėjo ateiti atsisveikinti. O gal išsivesti...
Žiūrėdamas į tolį, mano senelis kalbėdavo,
pasakodavo apie savo sveikatą, pasakodavo apie praeitį. Baigęs vieną temą ilgokai
patylėdavo ir net neklausiamas kalbėdavo toliau. Man kylant išeiti, visada
padėkodavo už apsilankymą. Ta padėka mane trikdydavo. Panašiai jis dėkodavo
kaimynams už talką per darbymetį. Aš tik pasėdėdavau šalia, patylėdavau, kažko
paklausdavau, o jis dėkodavo taip, tarytum būčiau kažką vertingo padovanojęs.
Ir dabar, kai nueinu aplankęs jo kapą, visada
girdžiu tą padėką... Bet seneli, aš tik žvakutę, pigią
žvakutę uždegiau, už ką čia dėkoti...
______________________
Kai girdisi širdis
Ir rodos nebėra kitų garsų
Aš tyliai praveriu duris
Ir laukiu bet kokių svečių...
Bet iš tikrųjų laukiu tik tavęs
Sugrįžk iš nerimo nakties...
Prašau, širdie, – iškęsk!
Dar truputį, dar truputį vilties...
__________________
Kepiau lauže bulves
Naktį vienas miške
Ir buvau iš nuostabos apstulbęs
Kai Dievas prisėdo šalia...
Gal išsivesti atėjo?
Buvo neramu...
Bet jis šypsojos ir tylėjo
Tylėjom abu...
Žarijose bulves varčiau
Dūmai graužė akis
Per liepsnas jį mačiau
Nors veidą ir dengė naktis
Keista, kad nieko neklausiau
Viskas buvo taip
netikėta
Tik bulvę laužiau
pusiau
Ji buvo karšta ir
žemėta
_____________________
Kraujas teka per veidą
Lūpomis pajaučiau jo skonį
Be reikalo jis pasileido
Be jo liksiu – kaip stoviu...
_______________________
Lėtai rinkau žodžius
nuo grindų
ir sunkiai juos kėliau,
bijodamas numesti.
Jeigu nukristų, tai sudužtų
ir jau nebeturėčiau ką tau pasakyti.
O kiek jau krito,
ir skilo...
Išmėtėm,
sutrypėm,
išpurvinom pačius švenčiausius,
meilėje tartus...
Dabar rankiojam,
lyg šiukšles po šventės...
Padėk man.
Kilkime kartu
ir nebeskriauskime
atgimstančių žodžių
ir mūsų.
Pilies gatvėje
Lijo liūdesiu ir prisiminimais
Lijo praeitimi
Braukiau nuo veido lietaus ašaras
Ir ieškojau kažko seniai pamesto
Buvo gera proga surasti
Nes lijo praeitimi
Lijo liūdesiu ir prisiminimais
_________________
Mano širdis trinksi
Lyg kareivis parado rikiuotėj
Pasikeitė grindinio garsas
Nauji akmenys neturi klausos, o senieji nutilo
šventoriuje...
Mačiau kaip keitė grindinį,
Bet nepastebėjau, kaip pasikeitė širdies
garsas...
O gal ir aš netekau klausos?
Lauksiu eisenos šventoriuje, gal išgirsiu
senąjį garsą ...
_______________
Mano Vilnius jau be karietų, be arklio
Bet garsus tuos aš puikiai girdžiu
O anksti ryte užlipęs ant kalno
Ir jų šešėlius regiu
__________________
Tu negalėjai būt pirmąja mano meile
Bet tapai vienintele, brangiausia
___________________
Obels belapis žvilgsnis
Į langą skilusį pabels
Ruduo vėjuotais
žingsniais
Mane vidurnaktį
pakels
___________________________
Senamiesty
Papūtė vėjas iš akmens į širdį
Lietus merkia per akis...
Šaukiu, bet niekas negirdi
Tik glaustos apakusi naktis
_________________
Rieda gatve vienkartinis indelis
Toks panašus į mane
Gal alus ten buvo, gal vynelis
O dabar jau tik vėjas jame
Dabar tai tik šiukšlė – ne vietoj padėta
Jokių sentimentų, jokios atminties
Tostą keliant kažkas tai žadėta
Mena tik vėjas dvelksmu praeities...
_____________________
Rudens chemoterapija
Nuplikino medžius
Nublukus fotografija
Primins koks aš gražus
Užeiti vėjas prašos
Sutemsta taip anksti
O nuotraukoj aš mažas
O ir tėvai tokie jauni
___________________________
Ankstų rytą rūkas kvepia praeitimi.
Ankstyvas rūkas visada kažką primena.
Negaliu prisimint ką.
Gal netektis?
___________________
Rūkas
Dangus prigulė ant žemės
O gal tai šventųjų vizitas?
_____________
Šiąnakt lieptas girgždėjo
Šiąnakt pušys dejavo be vėjo
Šiąnakt kažką tau žadėjau
Šiąnakt tik tavo vardą minėjau
____________________
Saulėj sušyla
Krosnies plyta
Dirvoj aparta
Nugrimsta praeitis į tylą
Ir prabyla
Netikėtai surasta...
___________________________
Štai ir viskas tiek teliko –
Nusišypsoti ir įkvėpti
Ir mano kalną stiklo
Galėsit šukėmis turėti
________________
Tylos veidas išblyškęs
Triukšmo akys paraudę
Daug jau balsų suplyšę...
Tik šnabždesiai atmintin įsiaudę...
________________________
Vardas ant kryžiaus
Žolė prie akmens
Žvakei išsilydžius
Ugnele parusens
_____________________________
Chaotiškas vėjo laikas trumpam sustojo
smiltimis pajūrio kopoje.
__________________________
Temstant Vilnius mane atpažįsta
Drąsiai žiūrim vienas kitam į akis
Pasisveikinę nusišypsom
Ir laukiam, kol ateis mūsų draugė - naktis
Su Vilnium galiu svajot apie viską
Galiu juoktis su juo, galiu ir verkt
O ir jam kartais ašaros tviska
Ir jam nelengva laikus ištvert...
_______________________
Kai mūsų žvilgsniai susitiko,
akimirka nustebus sustingo amžinybėj.
Praskrisdavo vieniši žodžiai,
tolimą juoko aidą nusivydavo gili tyla.
Kartais ašarojantis dangus pavydžiai slėpdavo
saulę,
o jos reti spinduliai palikdavo džiaugsmo
randus.
Gyvenimo žingsniai slydinėjo lyg poliruoto
granito paviršiumi,
o jo veidrodiniame blizgesyje matydavosi mūsų
besikeičiantys veidai.
Visa tai buvo,
ir visa tai liks.
Amžinybėj
___________
* * *
Susėdom susimąstę
Aš ir ruduo
Senokai nesimatę
Panašūs kažkuo
Lyg Vilniaus bokštai susižvalgom
Dabar toliau matyti
Nereikšmingo kažką kalbam
Jausmų nedrįstam išsakyti
__________________________
Puošnioje lango vitrinoje, užklupau
susikūprinusį ir susirūpinusį savo atspindį.
_______________________
Sunešiojau dar vienus metus,
Lyg batus nukleištus numečiau juos į palėpę.
_____________________________
Į šaldiklį įdėjau sniego,
pravers, kai ieškosiu pernykščio.
Dažnai, kai netrūksta nieko,
norisi kažko vakarykščio.
_____________________________
Parnešęs sušalusias malkas, sustačiau palei
krosnį, kad padžiūtų. Sušilusios jos aprasojo, tarytum išprakaitavo iš baimės. Gal
tikėjosi kokiu rakandu tapti, o dabar išskris per kaminą dūmais ir patręš dirvą
pelenais. Ankstyvos kiaulpienės džiaugsis. O ir aš dėkingas už šilumą.
Nuoširdžiai sakau, kaip žmogus medžiui.
________________________--
Nuogo medžio
šešėlis
Nakties lange
Žegnojas
Žegnojas
Žegnojas
Vėjyje
Šakom sukryžiuotom
____________________-
Aš senas jausmų frontininkas, aš aistros mūšių
kareivis. Mano mintys visada blaškysis minų laukuos. Aš kontūzytas praradimų,
bet esu apdovanotas amžinąja meile.
_________________________
Kartais ilgai nešiotos mintys
pasimeta lyg ištampytos sagos, palikdamos tik nutįsusį siūlą. O kartais jas
pavyksta surasti ir nešiotis kišenėje su viltimi kažkada vėl įsisiūti.
_______________________________
_______________________________
Šylantį rytą darau švilpuką iš pavasarinio berželio šakos. Aplink sugulusios viso kaimo karvės. Padedu seneliams ganyti. Neteisingai laikau peiliuką ir persipjaunu riešą, matosi net gysla kažkokia papjauta. Lekiu namo, tėvai persigandę, felčerė kažko pabarstė, apvyniojo ir paragino lėkti pas rajono chirurgą, kad sukabintų žaizdą. Tai ir lekiam su tėvu, labiau nei aš iš baimės pablyškusiu. Pirma laukiam autobuso į Kelmę, o paskui lekiam valandą per kaimelius, laukdami, kol šoferis pastovės reikalingas minutes stotelėse.
Suspėjom, žaizdą susiuvo, randas ir dabar gerai matomas. Panašus į Čiurlionio paukštį. Jau mokydamasis Telšiuose, buvau susigalvojęs draugams pasakoti, kaip šokiuose peilio smūgį atrėmiau. Toks rimtas randas drožiant švilpuką išėjo. Beje, buvo labai šiltas birželis. Buvau laimingas paauglys, užsisvajojęs apie ateinančias aštuonmetės baigimo permainas. Tai buvo ir paskutinis karvių ganymas, nes kitą vasarą jau išvykau į Telšius, kur prasidėjo visai kita ganiava.
___________________________________
_______________________________
Sutikęs save stengiuosi pereiti į kitą gatvės
pusę, kad žvilgsniai nesusitiktų, kad neišgąsdinčiau to jaunuolio, tegu dar
vaikosi viltis ir nemato rūgščiu kvapu alsuojančios savo ateities. Jis ir
nepatikėtų, kad tiek pavyks nugyventi, netikėta būtų pažintis su savimi, labai
netikėta.
Neseniai radau savo senus nukleištus batus ir
niekaip negalėjau atsiminti kur su jais esu ėjęs, kur buvęs, ką veikęs. Nieko,
nei vieno epizodo, tuščia, lyg nebegyvenamame name, į kurį baugu užeiti. Tokių
baugių namų buvo daug mano vaikystėje. Pamiškėse palikti vienkiemiai viliojo
užeiti į tas paslaptingas tuštumas. Buvę gyvenimai tyliai nykdavo paliktuose
nereikalinguose daiktuose, nustebę spoksodavo į pro langą įlindusį nematytą
vaiką. Tie daiktai bijodavo, kad nepaimčiau, neišneščiau jų iš tų namų. Jie nebuvo
praradę vilties, kad gyvenimai dar sugrįš, kad dar bus užkurta krosnis, bus
įžiebtas žiburys ir naikinanti drėgmė pasitrauks.
_______________________________
Šylantį rytą darau švilpuką iš pavasarinio berželio šakos. Aplink sugulusios viso kaimo karvės. Padedu seneliams ganyti. Neteisingai laikau peiliuką ir persipjaunu riešą, matosi net gysla kažkokia papjauta. Lekiu namo, tėvai persigandę, felčerė kažko pabarstė, apvyniojo ir paragino lėkti pas rajono chirurgą, kad sukabintų žaizdą. Tai ir lekiam su tėvu, labiau nei aš iš baimės pablyškusiu. Pirma laukiam autobuso į Kelmę, o paskui lekiam valandą per kaimelius, laukdami, kol šoferis pastovės reikalingas minutes stotelėse.
Suspėjom, žaizdą susiuvo, randas ir dabar gerai matomas. Panašus į Čiurlionio paukštį. Jau mokydamasis Telšiuose, buvau susigalvojęs draugams pasakoti, kaip šokiuose peilio smūgį atrėmiau. Toks rimtas randas drožiant švilpuką išėjo. Beje, buvo labai šiltas birželis. Buvau laimingas paauglys, užsisvajojęs apie ateinančias aštuonmetės baigimo permainas. Tai buvo ir paskutinis karvių ganymas, nes kitą vasarą jau išvykau į Telšius, kur prasidėjo visai kita ganiava.
___________________________________
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą