2012-08-27
2012-08-09
Liepos pabaigoje žurnalas "Šeimininkė" mane pagerbė su šeimyna užmesdamas ant viršelio. Tai pirmas mūsų viešas pasirodymas kartu. Savo visuomeninėje ir politinėje veikloje stengiuosi šeimos narių netrukdyti. Esu jiems dėkingas už supratimą ir pagalbą.
Šis straipsnis kopijuotas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://gyvenimas.delfi.lt/archive/article.php?id=59164623
Vyras stotyje: be bilieto ir lagamino
„Šeimininkė“
2012 m. liepos 23 d. 14:28
Šeimoje svarbūs
trys dalykai: mokėti klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam
žmogui erdvės, įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas
Algirdas Meškauskas
© L.Masio nuotr.
Šeimoje svarbūs trys dalykai: mokėti
klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam žmogui erdvės,
įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas
Meškauskas. Šios nuostatos šiandien jam leidžia džiaugtis laime ir
pilnatve. Tačiau taip buvo ne visuomet.
Dabar laisvu laiku padedantis vyrams
įveikti užgriuvusias problemas, A. Meškauskas ir pats buvo atsidūręs
situacijose, kai jautėsi lyg klaidžiotų stotyje nežinodamas tikslaus
kelionės maršruto.
Išgyvena vienatvę
Regis, negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, – pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias. Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį. Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus, kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko, nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį, nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas, organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip, juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės, pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti, kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“, – pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami, tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų, širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė. Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas, kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti. Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai – žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei, kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą. Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą, namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais, vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti. Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. – Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi, savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams, stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla, susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta, ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją, Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti. Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa, kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
Išgyvena vienatvę
Regis, negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, – pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias. Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį. Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus, kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko, nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį, nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas, organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip, juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės, pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti, kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“, – pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami, tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų, širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė. Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas, kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti. Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai – žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei, kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą. Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą, namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais, vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti. Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. – Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi, savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams, stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla, susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta, ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją, Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti. Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa, kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
2012-06-26
2012-06-21
Gimtadienio naktis
Tvarkingai tiksi laikrodžio mechanizmas,
rodos smilkinius dilde šlifuoja,
širdis spaudosi lyg klizma,
o po grindim graužikai darbuojas...
Stiklelį perpiltą nugeriu...
aštrų durklą pirkau,
bijau peilio į nugarą,
pelių nebijau...
Visi mokslinčiai sumigę,
paaiškint nėra kam,
kad mano gyvenimas netikęs,
o mano mintys – pašaras šernam...
Netinka? Praeikit neklystantieji!
Šiąnakt komentarų neturiu,
nupiešiu gėlę nevystančią
ir įteiksiu ją sau dovanų...
2012-06-08
Birželio 6 d. dalyvavau Katedros knygyno ir Naujosios Romuvos žurnalo surengtoje diskusijoje "Apie tėvystę psichologiškai ir poetiškai".
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
Marcinkonyse skambėjo Poezijos pavasario balsai:
http://www.danielius.net/?p=30086
2012-05-25
Renginys įvyko:) Dėkoju Romualdui Šemetai - Nėščiųjų sveikatingumo mokyklos "Mama, tėtis ir Aš" vadovui, Arkadijui Vinokurui – aktoriui, žurnalistui, rašytojui, Arūnui Kurui – psichologui, psichoterapeutui, Romaldui Navickui – mokytojui, renginių režisieriui, visiems dalyviams.
Dėkoju portalui www.balsas.lt ir Baltijos televizijai už informavimą apie renginį.
http://www.balsas.lt/m/naujiena/601693
Su sūnumi Agniu buvome koncerto "Ačiū tau, tėte..." , kuris vyko Vilniaus Rotušėje gegužės 31 dieną, dalyviai.
Apie renginį informacija čia:
______________________________
Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena.
Ta proga Vyrų krizių ir informacijos centras, kurio steigėjas esu, organizuoja renginį „Tėvas stotyje“.
Renginys „Tėvas stotyje“ vyks birželio 3 d. nuo 12.00 iki 13.30 val. Vilniaus geležinkelio stotyje.
Jo metu bus kalbama apie tėvo vaidmenį šeimoje, apie vyro ir moters socialinius vaidmenis, apie smurto buityje sprendimus, apie kitas aktualias tėvams problemas. Renginio metu bus skaitomi eilėraščiai, grojama gitara.
Geležinkelio stotis pasirinkta kaip simbolis, kuris padėtų atkreipti dėmesį į Tėvo dieną. Stotis, tai kelionės, išvykimo ir grįžimo, migracijos, laukimo, net vienišumo simbolis.
Pamąstymai Tėvo dienos proga
Vis daugiau šiuolaikinių moterų siekia karjeros, todėl vyrams tenka labiau dalintis buities rūpesčiais. Aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime vyrus skatina ir tėvystės atostogos. Jomis noriai naudojasi daugelis Europos ir ypač Šiaurės šalių vyrų.
Nors Lietuvoje tai dar nėra labai populiaru, visgi turime pripažinti, kad mūsų šalis tikrai tolsta nuo pirmykštės bendruomenės, kadangi didelis būrys vyrų pradeda nesigėdyti imti vaiko priežiūros atostogų. „Sodros“ duomenimis, 2011 m. tėvystės atostogomis, kai jaunajam tėveliui suteikiama galimybė gimus vaikui mėnesį būti šalia jo ir mamos, pasinaudojo apie 12 tūkst. vyrų. O motinystės – tėvystės atostogų, iki vaikui sueis 3 metai, išėjo tik 3 tūkst. vyrų. Iš viso tokių išmokų gavėjų pernai buvo 43600. Taigi vyrai nesudaro nė 7 proc. motinystės – tėvystės išmokų gavėjų skaičiaus. Panaši tendencija vyrauja pastaruosius trejus metus. Kodėl ji nesikeičia? Pagrindinė to priežastis, manau – stereotipinis požiūris į vaidmenis šeimoje. Ir tas požiūris, jeigu ir keičiasi, tai labai pamažu. Bet tenka pripažinti, kad jauni vyrai vis mažiau kreipia dėmesį į aplinkinių nuomonę ir renkasi tai, kas naudingiau jų šeimoms – tai esminis skirtumas tarp jaunesnės ir vyresnės kartos vyrų. Akivaizdu, kad vaiko priežiūros atostogas ima tas, kurio atlyginimas mažesnis, nes šeimai finansiškai naudingiau.
Tačiau vis dažnesnė situacija, kai moteris turi geresnes perspektyvas darbe negu vyras, bet vyrai nesiryžta eiti vaiko priežiūros atostogų, nes bijo aplinkinių reakcijos. Slegia visuomenės požiūris, kad tai nevyriška. Ar požiūris – aš atnešu pinigus, o tu auklėk, kaip nori – tikrai vyriškas? Vyrų požiūrio į šeimą keitimas, jų vaidmens šeimos gyvenime didinimas yra aktualūs ne tik jų žmonoms, vaikams, bet ir patiems vyrams. Jie dažnai suvokia, kad nesutarimų šeimose priežastis – vien darbui skirtas gyvenimas, kuriame šeima užima antraeilį vaidmenį. Teikdami prioritetą karjerai, o namų ir šeimos rūpesčius, tuo pačiu ir džiaugsmus palikę moterims, jie silpnina kontaktus su kitais šeimos nariais, praranda artumo, dalyvavimo namų gyvenime jausmą, neberanda savo vietos, išgyvena susvetimėjimą, sako, kad yra artimųjų nesuprasti. Taip atsiranda sunkus vienišumo jausmas, kuris tampa įvairių žalingų priklausomybių ir skyrybų pradžia.
Labai svarbus ir tėvo nebuvimo ar nepakankamo buvimo šeimoje aspektas. Tėvams nedalyvaujant ar nepakankamai dalyvaujant vaikų auklėjime, jų asmenybės formavimo ir vystymo procese mažėja tėvo autoritetas, netgi prarandama vyriškos raiškos dimensija. Akivaizdu, kad ne tik vaiko priežiūra, bet ir jo asmenybės ugdymu Lietuvoje užsiima daugiausiai moterys. Juk neretai pastebime, kad tėvų susirinkimuose mokykloje apsilanko daugiau mamyčių negu tėvelių. Tad išeitų, kad jos ne tik verda, skalbia, valo, tikrina, kaip paruoštos pamokos, bet ir auklėja vaikus kartu su mokytojais, kurių dauguma – taip pat moterys. O ką tuo metu veikia tėveliai? Dirba? O gal ilsisi prie televizoriaus su laikraščiu rankoje?
Rūpintis vaiku reikėtų ne priešokiais, o nuolat. Tyrimai rodo, kad tėvo ir vaiko santykiai tampa tvirtesni ir ilgalaikiai, jei tėvas skiria didesnį dėmesį vaikui jau nuo kūdikystės. Jei tėvas atlieka tik darbinio arklio vaidmenį, ateis diena, kai jis pasijus nebereikalingas. Vienas galimų būdų padėti vyrams grįžti į šeimą – skatinti juos dalyvauti vaiko priežiūroje ir auklėjime. Įgyvendinti šį siekį galėtų padėti tėvystės atostogos. Kai kuriose Skandinavijos šalyse dalis vaiko priežiūros atostogų tėvui yra privalomos ir be pateisinamos priežasties jų atsisakyti negalima. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje vyrai ir moterys apie šeimą mąsto tradiciškai, nors moterys ir labiau linkusios manyti, kad vyras turėtų daugiau dalyvauti šeimos gyvenime, tačiau dažnai bijo duoti vyrui į rankas naujagimį, mano, kad jis nesugebės juo pasirūpinti. Tuo tarpu JAV ar kitose Europos šalyse įsitvirtina „naujasis“ vyras: rūpestingas, globojantis, švelnus, nenutolęs nuo šeimos. O Lietuvoje jautresni moterų rūpesčiams, galvojantys apie vaikų auklėjimą vyrai yra menkinami „tikrų” vyrų. Bet ar tikrai „tikras“ vyras turi būti agresyvus, primetantis jėgą ir nepaisantis kitų nuomonės?
Algirdas Meškauskas,
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)