2015-10-18
2014-07-04
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/54433
Rūtos Sinkevičienės vedamoje laidoje apie 1991 metų sausio 13 dienos LRT okupaciją ir apie tai kas trukdė, kad dvidešimties metų neužteko užbaigti šią bylą. Po Sausio 13 - osios, perversmininkams užėmus LRT, čia buvo įdarbinta 14 Lietuvos šnipų. Sausio 13 - osios byla per 20 metų vis dar nebaigta. Politikai kaltina prokurorus vilkinimu, šie atsako, kad nieko negalėjo padaryti. Pašnekovai: buvęs LRT generalinis direktorius Skirmantas Valiulis, buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, buvęs televizijos diktorius Algirdas Meškauskas, televizijos režisierė Laima Lingytė, buvusi televizijos diktorė Edita Mildažytė, buvęs agentas Virgaudas Jacukevičius, buvęs Sausio 13 - osios bylos tyrėjas ir tyrimo grupės vadovas Kęstutis Betingis, Sausio 13 - osios bylos tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas, Seimo narys Stasys Šedbaras, Seimo narys Saulius Pečeliūnas, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, generalinis prokuroras Darius Valys, Prezidentė D.Grybauskaitė, Sausio 13 - osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas, žuvusiojo tėvai V.Gerbutavičienė, P.Gerbutavičius, nukentėjęs prie TV bokšto Algirdas Šukys, Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis
Rūtos Sinkevičienės vedamoje laidoje apie 1991 metų sausio 13 dienos LRT okupaciją ir apie tai kas trukdė, kad dvidešimties metų neužteko užbaigti šią bylą. Po Sausio 13 - osios, perversmininkams užėmus LRT, čia buvo įdarbinta 14 Lietuvos šnipų. Sausio 13 - osios byla per 20 metų vis dar nebaigta. Politikai kaltina prokurorus vilkinimu, šie atsako, kad nieko negalėjo padaryti. Pašnekovai: buvęs LRT generalinis direktorius Skirmantas Valiulis, buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, buvęs televizijos diktorius Algirdas Meškauskas, televizijos režisierė Laima Lingytė, buvusi televizijos diktorė Edita Mildažytė, buvęs agentas Virgaudas Jacukevičius, buvęs Sausio 13 - osios bylos tyrėjas ir tyrimo grupės vadovas Kęstutis Betingis, Sausio 13 - osios bylos tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas, Seimo narys Stasys Šedbaras, Seimo narys Saulius Pečeliūnas, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, generalinis prokuroras Darius Valys, Prezidentė D.Grybauskaitė, Sausio 13 - osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas, žuvusiojo tėvai V.Gerbutavičienė, P.Gerbutavičius, nukentėjęs prie TV bokšto Algirdas Šukys, Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis
 |
| Diktorius ruošiasi žinioms. |
2013-12-31
2012-09-03
Apsilankykite mano facebook'e
http://www.facebook.com/algirdas.meskauskas
2012.11.10 mane šnekino " Laisvoji banga"
Garso įrašai > "Šeimininkės dienoraštis". Svečiuose Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas Meškauskas. I dalis
http://www.laisvojibanga.lt/lt/laidos/seimininkes-dienorastis-/seimininkes-dienorastis-sveciuose-vyru-kriziu-ir-informacijos-centro-ikurejas-algirdas-meskauskas-i-dalis
__________________________________________
Plačiau apie tai laikraštyje "Bičiulis" http://www.biciulis.net/?p=758
_____________
2012.11.10 mane šnekino " Laisvoji banga"
Garso įrašai > "Šeimininkės dienoraštis". Svečiuose Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas Meškauskas. I dalis
Kelmės krašto muziejaus direktorei Danutei Žalpienei eksponavimui muziejuje įteikiau kardo makštį (dėklą), kuriame esantys įrašai liudija, kad tai prancūzų meistro, ginklus gaminusio 1770 - 1809 m. darbas.
Plačiau apie tai laikraštyje "Bičiulis" http://www.biciulis.net/?p=758
____________________
___________
Mokslo metų pradžia Vilniaus A.Vienuolio pagrindinėje mokykloje
2012-08-27
2012-08-09
Liepos pabaigoje žurnalas "Šeimininkė" mane pagerbė su šeimyna užmesdamas ant viršelio. Tai pirmas mūsų viešas pasirodymas kartu. Savo visuomeninėje ir politinėje veikloje stengiuosi šeimos narių netrukdyti. Esu jiems dėkingas už supratimą ir pagalbą.
Šis straipsnis kopijuotas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://gyvenimas.delfi.lt/archive/article.php?id=59164623
Vyras stotyje: be bilieto ir lagamino
„Šeimininkė“
2012 m. liepos 23 d. 14:28
Šeimoje svarbūs
trys dalykai: mokėti klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam
žmogui erdvės, įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas
Algirdas Meškauskas
© L.Masio nuotr.
Šeimoje svarbūs trys dalykai: mokėti
klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam žmogui erdvės,
įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas
Meškauskas. Šios nuostatos šiandien jam leidžia džiaugtis laime ir
pilnatve. Tačiau taip buvo ne visuomet.
Dabar laisvu laiku padedantis vyrams
įveikti užgriuvusias problemas, A. Meškauskas ir pats buvo atsidūręs
situacijose, kai jautėsi lyg klaidžiotų stotyje nežinodamas tikslaus
kelionės maršruto.
Išgyvena vienatvę
Regis, negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, – pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias. Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį. Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus, kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko, nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį, nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas, organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip, juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės, pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti, kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“, – pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami, tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų, širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė. Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas, kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti. Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai – žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei, kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą. Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą, namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais, vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti. Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. – Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi, savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams, stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla, susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta, ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją, Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti. Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa, kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
Išgyvena vienatvę
Regis, negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, – pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias. Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį. Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus, kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko, nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį, nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas, organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip, juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės, pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti, kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“, – pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami, tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų, širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė. Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas, kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti. Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai – žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei, kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą. Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą, namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais, vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti. Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. – Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi, savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams, stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla, susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta, ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją, Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti. Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa, kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
2012-06-26
2012-06-21
Gimtadienio naktis
Tvarkingai tiksi laikrodžio mechanizmas,
rodos smilkinius dilde šlifuoja,
širdis spaudosi lyg klizma,
o po grindim graužikai darbuojas...
Stiklelį perpiltą nugeriu...
aštrų durklą pirkau,
bijau peilio į nugarą,
pelių nebijau...
Visi mokslinčiai sumigę,
paaiškint nėra kam,
kad mano gyvenimas netikęs,
o mano mintys – pašaras šernam...
Netinka? Praeikit neklystantieji!
Šiąnakt komentarų neturiu,
nupiešiu gėlę nevystančią
ir įteiksiu ją sau dovanų...
2012-06-08
Birželio 6 d. dalyvavau Katedros knygyno ir Naujosios Romuvos žurnalo surengtoje diskusijoje "Apie tėvystę psichologiškai ir poetiškai".
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
Marcinkonyse skambėjo Poezijos pavasario balsai:
http://www.danielius.net/?p=30086
2012-05-25
Renginys įvyko:) Dėkoju Romualdui Šemetai - Nėščiųjų sveikatingumo mokyklos "Mama, tėtis ir Aš" vadovui, Arkadijui Vinokurui – aktoriui, žurnalistui, rašytojui, Arūnui Kurui – psichologui, psichoterapeutui, Romaldui Navickui – mokytojui, renginių režisieriui, visiems dalyviams.
Dėkoju portalui www.balsas.lt ir Baltijos televizijai už informavimą apie renginį.
http://www.balsas.lt/m/naujiena/601693
Su sūnumi Agniu buvome koncerto "Ačiū tau, tėte..." , kuris vyko Vilniaus Rotušėje gegužės 31 dieną, dalyviai.
Apie renginį informacija čia:
______________________________
Pirmasis birželio sekmadienis paskelbtas Tėvo diena.
Ta proga Vyrų krizių ir informacijos centras, kurio steigėjas esu, organizuoja renginį „Tėvas stotyje“.
Renginys „Tėvas stotyje“ vyks birželio 3 d. nuo 12.00 iki 13.30 val. Vilniaus geležinkelio stotyje.
Jo metu bus kalbama apie tėvo vaidmenį šeimoje, apie vyro ir moters socialinius vaidmenis, apie smurto buityje sprendimus, apie kitas aktualias tėvams problemas. Renginio metu bus skaitomi eilėraščiai, grojama gitara.
Geležinkelio stotis pasirinkta kaip simbolis, kuris padėtų atkreipti dėmesį į Tėvo dieną. Stotis, tai kelionės, išvykimo ir grįžimo, migracijos, laukimo, net vienišumo simbolis.
Pamąstymai Tėvo dienos proga
Vis daugiau šiuolaikinių moterų siekia karjeros, todėl vyrams tenka labiau dalintis buities rūpesčiais. Aktyviau dalyvauti šeimos gyvenime vyrus skatina ir tėvystės atostogos. Jomis noriai naudojasi daugelis Europos ir ypač Šiaurės šalių vyrų.
Nors Lietuvoje tai dar nėra labai populiaru, visgi turime pripažinti, kad mūsų šalis tikrai tolsta nuo pirmykštės bendruomenės, kadangi didelis būrys vyrų pradeda nesigėdyti imti vaiko priežiūros atostogų. „Sodros“ duomenimis, 2011 m. tėvystės atostogomis, kai jaunajam tėveliui suteikiama galimybė gimus vaikui mėnesį būti šalia jo ir mamos, pasinaudojo apie 12 tūkst. vyrų. O motinystės – tėvystės atostogų, iki vaikui sueis 3 metai, išėjo tik 3 tūkst. vyrų. Iš viso tokių išmokų gavėjų pernai buvo 43600. Taigi vyrai nesudaro nė 7 proc. motinystės – tėvystės išmokų gavėjų skaičiaus. Panaši tendencija vyrauja pastaruosius trejus metus. Kodėl ji nesikeičia? Pagrindinė to priežastis, manau – stereotipinis požiūris į vaidmenis šeimoje. Ir tas požiūris, jeigu ir keičiasi, tai labai pamažu. Bet tenka pripažinti, kad jauni vyrai vis mažiau kreipia dėmesį į aplinkinių nuomonę ir renkasi tai, kas naudingiau jų šeimoms – tai esminis skirtumas tarp jaunesnės ir vyresnės kartos vyrų. Akivaizdu, kad vaiko priežiūros atostogas ima tas, kurio atlyginimas mažesnis, nes šeimai finansiškai naudingiau.
Tačiau vis dažnesnė situacija, kai moteris turi geresnes perspektyvas darbe negu vyras, bet vyrai nesiryžta eiti vaiko priežiūros atostogų, nes bijo aplinkinių reakcijos. Slegia visuomenės požiūris, kad tai nevyriška. Ar požiūris – aš atnešu pinigus, o tu auklėk, kaip nori – tikrai vyriškas? Vyrų požiūrio į šeimą keitimas, jų vaidmens šeimos gyvenime didinimas yra aktualūs ne tik jų žmonoms, vaikams, bet ir patiems vyrams. Jie dažnai suvokia, kad nesutarimų šeimose priežastis – vien darbui skirtas gyvenimas, kuriame šeima užima antraeilį vaidmenį. Teikdami prioritetą karjerai, o namų ir šeimos rūpesčius, tuo pačiu ir džiaugsmus palikę moterims, jie silpnina kontaktus su kitais šeimos nariais, praranda artumo, dalyvavimo namų gyvenime jausmą, neberanda savo vietos, išgyvena susvetimėjimą, sako, kad yra artimųjų nesuprasti. Taip atsiranda sunkus vienišumo jausmas, kuris tampa įvairių žalingų priklausomybių ir skyrybų pradžia.
Labai svarbus ir tėvo nebuvimo ar nepakankamo buvimo šeimoje aspektas. Tėvams nedalyvaujant ar nepakankamai dalyvaujant vaikų auklėjime, jų asmenybės formavimo ir vystymo procese mažėja tėvo autoritetas, netgi prarandama vyriškos raiškos dimensija. Akivaizdu, kad ne tik vaiko priežiūra, bet ir jo asmenybės ugdymu Lietuvoje užsiima daugiausiai moterys. Juk neretai pastebime, kad tėvų susirinkimuose mokykloje apsilanko daugiau mamyčių negu tėvelių. Tad išeitų, kad jos ne tik verda, skalbia, valo, tikrina, kaip paruoštos pamokos, bet ir auklėja vaikus kartu su mokytojais, kurių dauguma – taip pat moterys. O ką tuo metu veikia tėveliai? Dirba? O gal ilsisi prie televizoriaus su laikraščiu rankoje?
Rūpintis vaiku reikėtų ne priešokiais, o nuolat. Tyrimai rodo, kad tėvo ir vaiko santykiai tampa tvirtesni ir ilgalaikiai, jei tėvas skiria didesnį dėmesį vaikui jau nuo kūdikystės. Jei tėvas atlieka tik darbinio arklio vaidmenį, ateis diena, kai jis pasijus nebereikalingas. Vienas galimų būdų padėti vyrams grįžti į šeimą – skatinti juos dalyvauti vaiko priežiūroje ir auklėjime. Įgyvendinti šį siekį galėtų padėti tėvystės atostogos. Kai kuriose Skandinavijos šalyse dalis vaiko priežiūros atostogų tėvui yra privalomos ir be pateisinamos priežasties jų atsisakyti negalima. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje vyrai ir moterys apie šeimą mąsto tradiciškai, nors moterys ir labiau linkusios manyti, kad vyras turėtų daugiau dalyvauti šeimos gyvenime, tačiau dažnai bijo duoti vyrui į rankas naujagimį, mano, kad jis nesugebės juo pasirūpinti. Tuo tarpu JAV ar kitose Europos šalyse įsitvirtina „naujasis“ vyras: rūpestingas, globojantis, švelnus, nenutolęs nuo šeimos. O Lietuvoje jautresni moterų rūpesčiams, galvojantys apie vaikų auklėjimą vyrai yra menkinami „tikrų” vyrų. Bet ar tikrai „tikras“ vyras turi būti agresyvus, primetantis jėgą ir nepaisantis kitų nuomonės?
Algirdas Meškauskas,
2012 m. gegužės 25 d. dalyvavau Seime surengtame Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo vienų metų jubiliejaus paminėjime.
Nors rezultatais džiaugiamasi, tačiau užsiminta, kad vien išvarę iš namų smurtautojus problemos neišspręsime. Konferencijoje, kurioje dalyvauja įvairių organizacijų atstovai ir garbingi svečiai iš užsienio, buvo akcentuota, kad šio įstatymo priėmimas – didelis žingsnis stiprinant žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje.
2012-05-24
Gegužės 19 d. dalyvavau „Poezijos pavasario“ renginiuose Varėnos rajone.
Salovartėje vyko „Naujosios Romuvos“ ir „Nemuno“ – renginys - poezija kaip bendravimo būdas
Vėliau vykome į Marcinkonis, kur Dzūkijos nacionalinio parko etnografinėje sodyboje-muziejuje vyko „Poezijos pavasario“ vakaronė.
Skaičiau savo eilėraščius, klausiausi kitų poezijos, susipažinau su nuostabiais žmonėmis.
Apie renginį skaitykite:
http://www.danielius.net/?p=30086
Apie renginį skaitykite:
http://www.danielius.net/?p=30086
2012-05-02
2012-01-13
Savanoriai
Kartu su pirmaisiais kariuomenės kūrėjais man buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės leitenanto, o vėliau vyresniojo leitenanto laipsnis.
Apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą labai vertingų ir įdomių atsiminimų galima paskaityti šiame leidinyje:
http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/KAM%2015%20pdf.pdf
Savanoriai
Susirinkom visi laimingi,
liepsnojančiom atmintim prie laužų...
Dar labiau, nei tada, karingi,
tik pakumpusių daugiau ir žilų...
Susirinkom dviese,
dar du žadėjo ateiti,
sugiedosim tautišką giesmę,
pašnekėsim apie praeitį...
Paklausysim tų, kurių tada nebuvo,
išgersim po gramą ir arbatos.
Šnekoriai dygsta, jie nepražuvo,
o mes turim medalį ir dar sveikatos!
Susirinkom visi laimingi!
Liepsnojančiom atmintim prie laužų!
Dar labiau, nei tada, karingi!
Tik pakumpusių daugiau ir žilų...
2009 m. sausio 12 d.
2011-12-20
Negaliu nepasigirti:)
Šiandien iš spaustuvės gavau knygutę, kurios esu sudarytojas. Beje, tai jau ketvirtoji mano pastangomis išleista knyga.
Šįkart išleista lietuvių poetų eilėraščių knygelė "Nors tegu truputį Kalėdos turi būti". Pavadinimui perfrazuoti Olego Zacharenkovo eilėraščio žodžiai, kuriuos prieš mirtį išpopuliarino Vytautas Kernagis ("Nors tegu truputį Dievas turi būti").
Knygutėje 64 lietuvių poetų eilėraščiai ir etnologo Aleksandro Žarskaus pastebėjimai apie Kalėdų prasmę, esmę, ištakas.
Knygutė parengta prieš porą metų, bet išleista tik šiandien Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus pastangomis.
Šiandien iš spaustuvės gavau knygutę, kurios esu sudarytojas. Beje, tai jau ketvirtoji mano pastangomis išleista knyga.
Šįkart išleista lietuvių poetų eilėraščių knygelė "Nors tegu truputį Kalėdos turi būti". Pavadinimui perfrazuoti Olego Zacharenkovo eilėraščio žodžiai, kuriuos prieš mirtį išpopuliarino Vytautas Kernagis ("Nors tegu truputį Dievas turi būti").
Knygutėje 64 lietuvių poetų eilėraščiai ir etnologo Aleksandro Žarskaus pastebėjimai apie Kalėdų prasmę, esmę, ištakas.
Knygutė parengta prieš porą metų, bet išleista tik šiandien Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus pastangomis.
2011-10-21
Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=52175671
www.DELFI.lt
Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos, minimos lapkričio 25 d., ištakų, kaip bebūtų keista, reikėtų ieškoti prieš 10 metų pasaulyje prasidėjusiose Baltojo kaspino akcijose, kuriomis vyrai bandė apsiginti nuo visuomenės jiems kabinamų stereotipų. Vyrų krizių ir informacijos centro steigėjas Algirdas Meškauskas pripažįsta, kad 90 proc. smurto atvejų šeimoje įvykdo vyrai, tačiau pabrėžia, kad 10 proc. jų patys tampa smurto aukomis. Taigi kokie mechanizmai išjudina tragišką smurto grandinę?
Vien vyro iškeldinimas iš namų situacijos neišspręs
„Viskas prasidėjo nuo 1989 m., kai vienas vyriškis išžudė daug moterų. Po šio įvykio vyrus masiškai pradėta tapatinti su smurtautojais ir kaltinti. Todėl vyrai nusprendė reaguoti, teigdami, kad dalis vyrų smurtauja, tačiau didesnė jų dalis to nedaro. Ir Lietuvoje, kalbėdami apie smurtą, mes dažnai užmirštame akcentuoti, kad smurtauja mažesnioji dalis vyrų. Tai labai svarbu nustatant klimatą visuomenėje bei norint tikėtis vyrų paramos šiuo klausimu. Gruodžio 15 d. įsigaliosiantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas iš tiesų žymi naują mūsų visuomenės brandos etapą. Tai iš tiesų didžiulis įvykis, už kurį dėkoti reikia pirmiausiai moterų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios nuosekliai kėlė smurto šeimoje problemą. Svarbiausias šio įstatymo aspektas, kad atsiranda galimybė smurtą tuoj pat sustabdyti. Mat smurtaujantis asmuo iškeldinamas. Tačiau tai dar ne viskas. Veiksmai, kurie turi būti atliekami įgyvendinant įstatymą, priklauso nuo daugelio institucijų“, - svarstė A. Meškauskas.
Pašnekovas pabrėžė, kad šiandien visuomenė deda lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro. 90 proc. atvejų taip ir yra: vyrai smurtauja prieš moteris, prieš vaikus ir pačius vyrus. Visgi lieka 10 proc., kai smurto aukomis tampa vyrai, arba vaikai tampa ne vyrų smurto aukomis.
„Noriu prisiminti, kad kai buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, juo buvo siekiama padėti moterims integruojantis visuomenėje, realizuojant savo naujus socialinius vaidmenis, bet pirmais metais, daugumos nuostabai, vyrų skundų dėl diskriminacijos buvo daugiau nei moterų. Taip pat ir šis įstatymas yra platesnis nei, kaip dažnai tenka girdėti įvairiuose pasisakymuose, įvairių pasitarimų rezoliucijose, kaip priemonė susodinti vyrus“, - teigė vyrų problemų žinovas.
Anot jo, tiek vyrai, tiek moterys gali keistis. Vyrai nėra išskirtinė žmonių grupė, kuri nesikeičia. Todėl smurto sustabdymas – tik pirmas žingsnis. O ką darysime toliau – kokių priemonių imsimės, kad pakeistume smurtautojo elgesį, kad santykiai, kurie yra netoleruotini, pasikeistų ir šeima būtų išsaugota? Esą šiuo metu vienintelė pagalba – pagreitintas skyrybų procesas.
Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti
„Aš labai tikiuosi, kad atsiras tam tikros programos. Šiaurės šalyse, kur yra didelis elgesio keitimo įdirbis, yra daugybė institucijų, kurios teikia konsultacijas, tačiau jos irgi neatsirado staiga. Anksčiau aš stebėdavausi – iš kur norvegai gauna tiek klientų. Pasirodė, kad įvairios institucijos, policija, gydymo įstaigos dalinasi informacija, bendradarbiauja. Pavyzdžiui, neįmanoma keisti smurtautojo elgesio, kol jis neatsikrato priklausomybės nuo alkoholio. Todėl dar laukia didžiulis darbas, kad padėtume tiek aukai, tiek smurtautojui. Daugelis bijo žodžio „padėti“, jis netgi išbraukiamas iš įvairių projektų. O juk tai reiškia pripažinti, kad asmeniui, kuris naudoja smurtą, reikalinga pagalba“, - pasakojo A. Meškauskas.
Anot pašnekovo, mes dažnai piktinamės smurto atvejais, bet nesuvokiame, kad patys esame smurtinės kultūros atstovai. „Ir gerai, kad taip padarė“, „jeigu galėčiau, aš jam kad... dėčiau“, - panašūs teiginiai yra įprasti.
„Žmonės neretai problemos sprendimą mato per smurtą – jie nebūtinai taip pasielgs, bet pritaria smurtui. Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti: tiek tarpusavio santykiuose, tiek auklėjant vaikus. Pavyzdžiu gali būti nesenas įvykis, kai jaunuoliai voliojosi ant pėsčiųjų perėjos. Vairuotojai išlipo iš automobilio ir juos primušė. Didelė dalis interneto komentatorių tokį elgesį palaikė – esą ką jie čia susigalvojo“, - svarstė su krizėje atsidūrusiais vyrais dirbantis pašnekovas.
Anot jo, mums didelę įtaką daro masinė kultūra, kurioje ypatingai išreikštas stereotipinis moters ir vyro vaidmuo. Atlikę per savaitę rodytų filmų analizę – kokiuose vaidmenys vaizduojami vyrai ir moterys, esą pastebėtume, kad vyras tradiciškai vaizduojamas kaip stiprus asmuo, nesvarbu, ar jis žudikas, gangsteris, ar teisybės ieškotojas, o moteris – lengvo elgesio, namų šeimininkė arba auka.
„Mūsų vaikai, žiūrėdami šiuos filmus, sėkmingai perima šį tradicinį šeimos modelį. Aš neironizuoju. Bėda ta, kad mes nesutariame, ką laikome tradiciniu šeimos modeliu. Deja, turime tokių tradicijų, kad, neduok, Dieve, jas kartoti. Mūsų tikslas turėtų būti pirmiausiai darni šeima, tuomet ir smurto išvengtume“, - teigė A. Meškauskas.
Smurtas – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą
Pašnekovo manymu, daugelį dalykų mes jaučiame ar matome – kaimynų, giminių, pažįstamų gyvenime, bet esame linkę užsimerkti. „Taigi visi esame smurto dalyviai, nors paprastai, kalbant apie smurtą, įsivaizduojamas prasigėręs, degradavęs asmuo. Policijos iškvietimuose iš tiesų vyrauja per išgertuves įvykę konfliktai, bet smurtas paplitęs daug plačiau. Žinodamas problemas, susijusias su skyrybomis – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan., labai bijau, kad įstatymas netaptų manipuliacijų įrankiu vienai ar kitai pusei“, - sakė Vyrų krizių ir informacijos centro atstovas.
Anot jo, įstatyme aiškiai pasakyta: kaltas tas, kuris smurtavo, nesvarbu, kokios buvo aplinkybės. Tuo tarpu tiek vyrai, tiek moterys savo smurtą teisina kaltindami kitus, kartais net iki absurdo, o gyvenimas būna toks susijaukęs, kad iš tiesų sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo arba kodėl metų metus besikaupianti nepagarba vienas kitam ėmė ir sprogo.
„Reikia pripažinti, kad vyrai – fiziškai stipresni ir dažniau linkę rodyti jėgą. Tikrai pasitaiko atvejų, kai smurtauti pirma pradeda moteris, tačiau vyras trenkia atgal taip, kad būtent jam kviečiama policija. Kita vertus, kiek man teko bendrauti, yra daugybė vyrų, kurie tik „stumtelėjo“, „pliaukštelėjo“, „neatsargiai pasisuko“, bet „smurtavusio“ aš nesu sutikęs nė vieno. Taigi vyrai bando teisintis, išsisukinėti, menkinti savo poelgį – esą jeigu jie, stipruoliai, būtų iš tiesų mušę moterį, pasekmės būtų visai kitokios. Tačiau tai ženklas, kad jie supranta pasielgę nederamai, ir prisipažįsta, kad tą akimirką nesusivaldė, prarado savo veiksmų kontrolę.
Iš esmės smurto atvejis – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą. Tai ir vyrų, ir moterų bruožas. Daugelis šeimų vargsta todėl, kad nesugeba atrasti partnerystės dvasios. Man tenka bendrauti ir su vyrais, kurie ateina į nėščiųjų mokyklą. Jie dar nieko nėra sugadinę, jų šeimos dar šventos, santykiai pakylėti. Iš tikrųjų žmonės nenori tokio gyvenimo, apie kurį dabar kalbame. Visi tiki, kad jų gyvenimas bus sklandus, kad meilė ir pagarba, kurią jie dabar jaučia, nedings. Ir nors žmonių gyvenime neatsitinka įvykių, kurie priverstų vienas kito negerbti, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, nesugebėjimas kritiškai įvertinti save, padaro savo darbą“, - dėstė A. Meškauskas.
Dėl pinigų besiplėšantis vyras manė, kad šeima turi būti dėkinga ir jį gerbti
Pašnekovas pateikė pavyzdį, puikiai apibūdinantį šiuolaikinio vyro savijautą. Vyrų krizių centre lankėsi dažnai išgeriantis vyras, kuris atvyko ieškoti pagalbos po incidento namuose. Kartą jis grįžo namo, kaip paprastai išgėręs, ir sulaukė piktos sūnaus replikos, kad atrodo kaip purvinas gyvulys. Įsižeidęs tėvas pamokas ruošiančiam vaikui užtvojo per galvą. Sūnaus ginti atlėkė žmona ir trenkė jam kažkuo, kas po ranka pakliuvo. Tuomet šis trenkė atgal, moteris išbėgo į laiptinę, pradėjo šaukti ir kaimynai iškvietė policiją.
Vyras aiškino, kad sūnaus įžeidimas jam buvo nepakeliamas, nes visos jo pastangos gyvenime buvo dėl vaiko. Tačiau per pokalbius paaiškėjo, kad viskas, ką jis darė – tik bandė uždirbti pinigus. Tačiau pats su vaiku nebuvo buvęs niekur – nei kine, nei atostogose, nei dar kur nors. Visur vaikas būdavo su motina už tėvo pinigus, o tėvo arba nematydavo, arba matydavo girtą. Tuo tarpu tėvas buvo įsitikinęs, kad vaikui daro didžiulę naudą ir vaikas turi jį gerbti.
Anot A. Meškausko, tai dažna problema – vyrų nesugebėjimas susidėlioti prioritetų. Jie įsivaizduoja, kad viskas, ko reikia šeimai, yra pinigai, ir nustemba, kad šeima nėra dėkinga. Esą tu visą gyvenimą neišlendi iš aulinių batų dėl šeimos, o ji dar turi pretenzijų, kad tie batai nešvarūs. Tuo tarpu kaip susikurti santykius, kad tave gerbtų, kai tu neuždirbsi, prarasi darbą ar sveikatą, neaišku.
„Smurtas dažnai kyla iš bejėgiškumo, iš baimės netekti mylimosios, nes ji grasinasi išeiti. Kaip ją kitaip sulaikysi? Mušti reikia. Juk niekas mūsų nemoko, kaip elgtis šeimoje. Saviveikla yra absoliuti, todėl ir turime tokius santykius – mušame vaikus, mušamės tarpusavyje. Beje, aš turiu ir tokių pavyzdžių, kai vyrai pripažino savo kaltę, bandė keistis, bet senoji aplinka nepriėmė jo pasikeitusio. Ne todėl, kad nepasitikėjo, o todėl, kad kitoks santykių organizavimas reikalauja visų dalyvių pastangų, o kiti stengtis nenori. Juk smurtas – tam tikras chaosas, sumaištis žmogus sąmonėje, neatitikimas tarp to, ką jis įsivaizduoja ir kaip yra iš tiesų“, - teigė Vyrų krizių centro atstovas.
Kai vyras ir moteris tuokiasi, jie abu atsineša savo skirtingas kultūras – kaip spręsti problemas, kaip bendrauti. Konfliktai kyla, kai šios kultūros nesutampa. Pavyzdžiui, yra vyrų, kurių draugė ar žmona užsiima prostitucija ir jie nemato dėl to problemų. Ir yra vyrų, kurie, tai sužinoję, nežinia ką gali padaryti. Taip pat A. Meškauskas susidūrė su vyru, kuris sekdavo savo žmoną – stovėdavo už medžių ir tikrindavo, ar jos niekas nelydi iš darbo. Nė karto neužtiko nieko įtartina, bet ir toliau ja nepasitikėjo.
„Vieni kitus mes renkamės labai stereotipiškai ir primityviai. Vyrai paprastai puikuojasi turtu, moterys „užkimba“, ieškodamos materialinių problemų sprendimo per santuoką, o kai vėliau lūkesčiai nebesutampa, visi jaučiasi apgauti, nes sąjunga kuriame ne remiantis noru būti su žmogumi, o noru turėti – jo turtą, statusą, grožį, dar ką nors. Ir jeigu ateini į šią sąjungą kaip nuosavybė, su tavimi ir elgsis kaip su nuosavybe. Po to galima tik stebėtis, kai vyrai uždarinėja žmonas namuose, neleidžia dirbti. Tai susiję su nepasitikėjimu. Todėl moterys turi būti labai įžvalgios, stebėti, kaip vyras bendrauja su savo draugais, su savo tėvais, koks jo požiūris į moterį. Mat taip jis ir bendraus“, - patarė pašnekovas.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=52175671
Smurtas šeimoje vyrų akimis: ar galima dėti lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro?
Inga Saukienė,www.DELFI.lt
© Shutterstock nuotr.
Vien vyro iškeldinimas iš namų situacijos neišspręs
Algirdas Meškauskas
© A.Solomino nuotr.
Pašnekovas pabrėžė, kad šiandien visuomenė deda lygybės ženklą tarp smurtautojo ir vyro. 90 proc. atvejų taip ir yra: vyrai smurtauja prieš moteris, prieš vaikus ir pačius vyrus. Visgi lieka 10 proc., kai smurto aukomis tampa vyrai, arba vaikai tampa ne vyrų smurto aukomis.
„Noriu prisiminti, kad kai buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, juo buvo siekiama padėti moterims integruojantis visuomenėje, realizuojant savo naujus socialinius vaidmenis, bet pirmais metais, daugumos nuostabai, vyrų skundų dėl diskriminacijos buvo daugiau nei moterų. Taip pat ir šis įstatymas yra platesnis nei, kaip dažnai tenka girdėti įvairiuose pasisakymuose, įvairių pasitarimų rezoliucijose, kaip priemonė susodinti vyrus“, - teigė vyrų problemų žinovas.
Anot jo, tiek vyrai, tiek moterys gali keistis. Vyrai nėra išskirtinė žmonių grupė, kuri nesikeičia. Todėl smurto sustabdymas – tik pirmas žingsnis. O ką darysime toliau – kokių priemonių imsimės, kad pakeistume smurtautojo elgesį, kad santykiai, kurie yra netoleruotini, pasikeistų ir šeima būtų išsaugota? Esą šiuo metu vienintelė pagalba – pagreitintas skyrybų procesas.
Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti
„Aš labai tikiuosi, kad atsiras tam tikros programos. Šiaurės šalyse, kur yra didelis elgesio keitimo įdirbis, yra daugybė institucijų, kurios teikia konsultacijas, tačiau jos irgi neatsirado staiga. Anksčiau aš stebėdavausi – iš kur norvegai gauna tiek klientų. Pasirodė, kad įvairios institucijos, policija, gydymo įstaigos dalinasi informacija, bendradarbiauja. Pavyzdžiui, neįmanoma keisti smurtautojo elgesio, kol jis neatsikrato priklausomybės nuo alkoholio. Todėl dar laukia didžiulis darbas, kad padėtume tiek aukai, tiek smurtautojui. Daugelis bijo žodžio „padėti“, jis netgi išbraukiamas iš įvairių projektų. O juk tai reiškia pripažinti, kad asmeniui, kuris naudoja smurtą, reikalinga pagalba“, - pasakojo A. Meškauskas.
Anot pašnekovo, mes dažnai piktinamės smurto atvejais, bet nesuvokiame, kad patys esame smurtinės kultūros atstovai. „Ir gerai, kad taip padarė“, „jeigu galėčiau, aš jam kad... dėčiau“, - panašūs teiginiai yra įprasti.
„Žmonės neretai problemos sprendimą mato per smurtą – jie nebūtinai taip pasielgs, bet pritaria smurtui. Mūsų visuomenėje tolerancija smurtui absoliuti: tiek tarpusavio santykiuose, tiek auklėjant vaikus. Pavyzdžiu gali būti nesenas įvykis, kai jaunuoliai voliojosi ant pėsčiųjų perėjos. Vairuotojai išlipo iš automobilio ir juos primušė. Didelė dalis interneto komentatorių tokį elgesį palaikė – esą ką jie čia susigalvojo“, - svarstė su krizėje atsidūrusiais vyrais dirbantis pašnekovas.
Anot jo, mums didelę įtaką daro masinė kultūra, kurioje ypatingai išreikštas stereotipinis moters ir vyro vaidmuo. Atlikę per savaitę rodytų filmų analizę – kokiuose vaidmenys vaizduojami vyrai ir moterys, esą pastebėtume, kad vyras tradiciškai vaizduojamas kaip stiprus asmuo, nesvarbu, ar jis žudikas, gangsteris, ar teisybės ieškotojas, o moteris – lengvo elgesio, namų šeimininkė arba auka.
„Mūsų vaikai, žiūrėdami šiuos filmus, sėkmingai perima šį tradicinį šeimos modelį. Aš neironizuoju. Bėda ta, kad mes nesutariame, ką laikome tradiciniu šeimos modeliu. Deja, turime tokių tradicijų, kad, neduok, Dieve, jas kartoti. Mūsų tikslas turėtų būti pirmiausiai darni šeima, tuomet ir smurto išvengtume“, - teigė A. Meškauskas.
Smurtas – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą
Pašnekovo manymu, daugelį dalykų mes jaučiame ar matome – kaimynų, giminių, pažįstamų gyvenime, bet esame linkę užsimerkti. „Taigi visi esame smurto dalyviai, nors paprastai, kalbant apie smurtą, įsivaizduojamas prasigėręs, degradavęs asmuo. Policijos iškvietimuose iš tiesų vyrauja per išgertuves įvykę konfliktai, bet smurtas paplitęs daug plačiau. Žinodamas problemas, susijusias su skyrybomis – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan., labai bijau, kad įstatymas netaptų manipuliacijų įrankiu vienai ar kitai pusei“, - sakė Vyrų krizių ir informacijos centro atstovas.
Anot jo, įstatyme aiškiai pasakyta: kaltas tas, kuris smurtavo, nesvarbu, kokios buvo aplinkybės. Tuo tarpu tiek vyrai, tiek moterys savo smurtą teisina kaltindami kitus, kartais net iki absurdo, o gyvenimas būna toks susijaukęs, kad iš tiesų sunku atsekti, nuo ko viskas prasidėjo arba kodėl metų metus besikaupianti nepagarba vienas kitam ėmė ir sprogo.
„Reikia pripažinti, kad vyrai – fiziškai stipresni ir dažniau linkę rodyti jėgą. Tikrai pasitaiko atvejų, kai smurtauti pirma pradeda moteris, tačiau vyras trenkia atgal taip, kad būtent jam kviečiama policija. Kita vertus, kiek man teko bendrauti, yra daugybė vyrų, kurie tik „stumtelėjo“, „pliaukštelėjo“, „neatsargiai pasisuko“, bet „smurtavusio“ aš nesu sutikęs nė vieno. Taigi vyrai bando teisintis, išsisukinėti, menkinti savo poelgį – esą jeigu jie, stipruoliai, būtų iš tiesų mušę moterį, pasekmės būtų visai kitokios. Tačiau tai ženklas, kad jie supranta pasielgę nederamai, ir prisipažįsta, kad tą akimirką nesusivaldė, prarado savo veiksmų kontrolę.
Iš esmės smurto atvejis – ne kontrolės praradimas, o noras kontroliuoti kitą. Tai ir vyrų, ir moterų bruožas. Daugelis šeimų vargsta todėl, kad nesugeba atrasti partnerystės dvasios. Man tenka bendrauti ir su vyrais, kurie ateina į nėščiųjų mokyklą. Jie dar nieko nėra sugadinę, jų šeimos dar šventos, santykiai pakylėti. Iš tikrųjų žmonės nenori tokio gyvenimo, apie kurį dabar kalbame. Visi tiki, kad jų gyvenimas bus sklandus, kad meilė ir pagarba, kurią jie dabar jaučia, nedings. Ir nors žmonių gyvenime neatsitinka įvykių, kurie priverstų vienas kito negerbti, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės, nesugebėjimas kritiškai įvertinti save, padaro savo darbą“, - dėstė A. Meškauskas.
Dėl pinigų besiplėšantis vyras manė, kad šeima turi būti dėkinga ir jį gerbti
Pašnekovas pateikė pavyzdį, puikiai apibūdinantį šiuolaikinio vyro savijautą. Vyrų krizių centre lankėsi dažnai išgeriantis vyras, kuris atvyko ieškoti pagalbos po incidento namuose. Kartą jis grįžo namo, kaip paprastai išgėręs, ir sulaukė piktos sūnaus replikos, kad atrodo kaip purvinas gyvulys. Įsižeidęs tėvas pamokas ruošiančiam vaikui užtvojo per galvą. Sūnaus ginti atlėkė žmona ir trenkė jam kažkuo, kas po ranka pakliuvo. Tuomet šis trenkė atgal, moteris išbėgo į laiptinę, pradėjo šaukti ir kaimynai iškvietė policiją.
Vyras aiškino, kad sūnaus įžeidimas jam buvo nepakeliamas, nes visos jo pastangos gyvenime buvo dėl vaiko. Tačiau per pokalbius paaiškėjo, kad viskas, ką jis darė – tik bandė uždirbti pinigus. Tačiau pats su vaiku nebuvo buvęs niekur – nei kine, nei atostogose, nei dar kur nors. Visur vaikas būdavo su motina už tėvo pinigus, o tėvo arba nematydavo, arba matydavo girtą. Tuo tarpu tėvas buvo įsitikinęs, kad vaikui daro didžiulę naudą ir vaikas turi jį gerbti.
Anot A. Meškausko, tai dažna problema – vyrų nesugebėjimas susidėlioti prioritetų. Jie įsivaizduoja, kad viskas, ko reikia šeimai, yra pinigai, ir nustemba, kad šeima nėra dėkinga. Esą tu visą gyvenimą neišlendi iš aulinių batų dėl šeimos, o ji dar turi pretenzijų, kad tie batai nešvarūs. Tuo tarpu kaip susikurti santykius, kad tave gerbtų, kai tu neuždirbsi, prarasi darbą ar sveikatą, neaišku.
„Smurtas dažnai kyla iš bejėgiškumo, iš baimės netekti mylimosios, nes ji grasinasi išeiti. Kaip ją kitaip sulaikysi? Mušti reikia. Juk niekas mūsų nemoko, kaip elgtis šeimoje. Saviveikla yra absoliuti, todėl ir turime tokius santykius – mušame vaikus, mušamės tarpusavyje. Beje, aš turiu ir tokių pavyzdžių, kai vyrai pripažino savo kaltę, bandė keistis, bet senoji aplinka nepriėmė jo pasikeitusio. Ne todėl, kad nepasitikėjo, o todėl, kad kitoks santykių organizavimas reikalauja visų dalyvių pastangų, o kiti stengtis nenori. Juk smurtas – tam tikras chaosas, sumaištis žmogus sąmonėje, neatitikimas tarp to, ką jis įsivaizduoja ir kaip yra iš tiesų“, - teigė Vyrų krizių centro atstovas.
Kai vyras ir moteris tuokiasi, jie abu atsineša savo skirtingas kultūras – kaip spręsti problemas, kaip bendrauti. Konfliktai kyla, kai šios kultūros nesutampa. Pavyzdžiui, yra vyrų, kurių draugė ar žmona užsiima prostitucija ir jie nemato dėl to problemų. Ir yra vyrų, kurie, tai sužinoję, nežinia ką gali padaryti. Taip pat A. Meškauskas susidūrė su vyru, kuris sekdavo savo žmoną – stovėdavo už medžių ir tikrindavo, ar jos niekas nelydi iš darbo. Nė karto neužtiko nieko įtartina, bet ir toliau ja nepasitikėjo.
„Vieni kitus mes renkamės labai stereotipiškai ir primityviai. Vyrai paprastai puikuojasi turtu, moterys „užkimba“, ieškodamos materialinių problemų sprendimo per santuoką, o kai vėliau lūkesčiai nebesutampa, visi jaučiasi apgauti, nes sąjunga kuriame ne remiantis noru būti su žmogumi, o noru turėti – jo turtą, statusą, grožį, dar ką nors. Ir jeigu ateini į šią sąjungą kaip nuosavybė, su tavimi ir elgsis kaip su nuosavybe. Po to galima tik stebėtis, kai vyrai uždarinėja žmonas namuose, neleidžia dirbti. Tai susiję su nepasitikėjimu. Todėl moterys turi būti labai įžvalgios, stebėti, kaip vyras bendrauja su savo draugais, su savo tėvais, koks jo požiūris į moterį. Mat taip jis ir bendraus“, - patarė pašnekovas.
Kaspinu prieš kumštį
„Kauno diena“ 2002-12-02
Ar 16 pasipriešinimo smurtui prieš moterį dienų bent kiek sušvelnins nuolat konfliktuojančių šeimų santykius?
Sociologų tyrimai rodo: dvi iš trijų Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą arba grasinimus. Kone kas antra ištekėjusi moteris patyrė sutuoktinio smurtą. Tik kas dešimta jų kreipėsi į policiją. Šie ir panašūs faktai akcentuojami daugelyje renginių, skirtų kovai su smurtu. Jų tikslas - siekti supratimo, kad smurtas yra nusikaltimas, didelis žmogaus teisių pažeidimas, turintis ne tik psichologinių padarinių. Prievartą patyręs asmuo negali būti laikomas dėl to kaltas, kaltininkas turi atsakyti už savo veiksmus, net jei jautėsi tam provokuotas.
Premjero solidarumas
“Jūs esate pirmas premjeras ir Prezidentas, kuris Lietuvoje segi Baltojo kaspino ženklelį. Segintis jį neturi teisės smurtauti”, - įspėjo Vyrų krizių centro vadovas Algirdas Meškauskas , įsmeigdamas ženklelį į A.Brazausko atlapą. “Ar jūs mane įtariate?” - nusijuokė premjeras. Vyrų krizių centro vadovas tikisi, kad, matydami šį solidarumo ženklą ant Vyriausybės vadovo atlapo, jį nešioti lengviau ryšis ir kiti vyrai. “Vyrai turi ko nors imtis, kad smurto prieš moteris ir vaikus bei kitus vyrus atvejų sumažėtų. Nesitaikstykime su tuo. Juk ne visi vyrai smurtauja, o tik nedidelė jų dalis. Jie užtraukia blogą reputaciją visiems”, - pabrėžė A.Meškauskas.
Pasaulinis vyrų judėjimas Baltojo kaspino akciją, prasidėjusią Kanadoje, rengia jau vienuoliktus metus iš eilės. Dažniausiai ji vyksta nuo lapkričio 25-osios, Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos, iki gruodžio 10-osios, Tarptautinės žmogaus teisių dienos. Šiemet pirmą kartą akcijoje dalyvauja ir Lietuva. Ją organizuoja Jungtinių tautų plėtros fondas moterims, Atviros Lietuvos fondas ir Vyrų krizių centras. Jos metu Lietuvos vyrams bus išdalyta 50 tūkst. baltų kaspinėlių, rekomenduojamų segėti švarko atlape.
Prie Baltojo kaspino akcijos prisijungė ir šalies premjeras Algirdas Brazauskas. Vyrų krizių ir informacijos centro atstovai baltąjį kaspiną perdavė ir Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininko pavaduotojui Česlovui Juršėnui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriui, Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos pirmininkui Rimantui Kaireliui. Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisarui Erikui Kaliačiui įteikta tūkstantis atvirlaiškio kortelių. Jas policijos pareigūnai raginami išdalyti gyventojams, kvietusiems į buitinius konfliktus.
Šeimose kol kas liūdna
Lietuvoje per metus užregistruojama daugiau kaip 50 tūkst. smurto šeimoje atvejų. Šiemet sostinės policija užregistravo 4,3 tūkst. pareiškimų dėl smurto šeimoje - 3 proc. daugiau nei pernai. Pasak E.Kaliačiaus, nors smurtaujama šeimose smarkiau, moterys tampa drąsesnės ir dažniau dėl to kreipiasi į policiją. Tačiau ši mažai kuo gali padėti. Smurtaujantį vyrą galima sulaikyti iki 5 val., o nusikaltimo atveju (jei padarytas sunkus kūno sužalojimas) - iki 24 val. “Deja, kai vyras sumuša žmoną, paprastai lieka tik mėlynės, sunkesnių sužalojimų pasitaiko retai. Todėl smurtautojo sulaikyti ilgiau nei 5 valandoms pareigūnai negali”, - apgailestauja Vyrų krizių centro vadovas.
Moterų krizių centrų atstovės pastebėjo, kad smurtaujančiojo šeimos nariams sunku sulaukti policijos pagalbos. Anot Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus vyresniosios inspektorės Jūratės Stukienės, iškvietimai malšinti buitinius konfliktus labai sudėtingi ir beviltiški. Moterys bėdoja, žada kelti bylas, prašo nukreipimo į medicininę komisiją. Tačiau po kelių dienų persigalvoja, susitaiko. Kai taip nutinka vienoje šeimoje keletą kartų, nesinori daugiau reaguoti į panašius kvietimus. Net paprašiusios parašyti ieškiminį pareiškimą skyryboms, moterys dažnai nesikreipia į teismą.
Krizių centrų daugėja
Moterų krizių centrai veikia sostinėje, Kaune, Kretingoje, Alytuje, Marijampolėje, Prienuose, Raseiniuose, Kėdainiuose, Vilkaviškyje, Mažeikiuose, Utenoje.
“Smurtas - anaiptol ne tik asocialių asmenų bėdos. Jį bei psichologinį terorą patiria ir respektabilių šeimų moterys. Joms apie savo bėdas sunkiau kalbėti. Fizinį ar psichologinį smurtą patirianti moteris degraduoja, stumiama į neviltį, vaikai sunkiai traumuojami. Visuomenė nesuvokia, kiek daug žmonių nemato gyvenimo prasmės dėl nesantaikos, smurto šeimose, bet bijo keisti situaciją”,- sakė Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė Aušra Vyšniauskienė, pastebėjusi, kad kaimo moterims sunkiau nei miestietėms: jas namuose laiko ne tik materialinė priklausomybė, bet ir ūkis, gyvuliai.
A.Vyšniauskienė apgailestauja, kad šalyje nėra darbo su smurtautojais sistemos. Ar ne paradoksas, kad namuose įsisiautėjus vyriškiui, moteris su vaikais bėga ir ieško nakvynės kur papuola, o smurtautojas ramiai gyvena namuose. Ji įsitikinusi, kad motinai su vaikais turėtų būti užtikrinama įprasta namų aplinka, o išvežamas smurtautojas. Daugelyje šalių jiems privaloma psichologų pagalba, tai duoda gerų rezultatų. Norintis į šeimą grįžti toks žmogus privalo su specialistų pagalba mokytis keisti savo elgesį.
Netradiciniai sprendimai
“Labai svarbu kelti moters dvasią, savigarbą, pasitikėjimą savimi, nes tik psichologiškai stipri asmenybė išvengia smurto. Neretai paaiškėja, kad tai - ne tik partnerio pasirinkimo klausimas. Su kitu vyriškiu moterims neretai iškyla tos pačios bėdos, norinčioms jas įveikti būtina keistis pačioms”,- sakė Prienų krizių centro atstovės Audronė Stanevičienė ir Edita Skalskienė.
Labiau pasitikėdamos savimi moterys randa netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, skirtis nesutinkantiems vyrams suranda kitas gyvenamąsias patalpas, sudaro sąlygas tarpusavio santykius įvertinti iš atstumo.
“Kai tapau tvirtesnė, pasiryžau netylėti mokoma kumščiais, vyras nustojo prieš mane kelti ranką”, “Jei priekabių pradėjęs ieškoti vyras bando mane mušti, sviedžiu indus į žemę. Tai jį sulaiko, matyt, jaučia, kad pradėjęs mušti, smūgio sulauks ir jis. Tik lėkštės brangiai kainuoja. Dabar virtuvėje ir miegamajame laikau stiklainių - jų negaila daužyti”, - Moterų krizių centrų savanorės ir psichologės girdi daug panašių prisipažinimų.
Nusikaltėlė ar auka
Bendraudamos su buvusiomis kalinėmis, Krizių centrų darbuotojos dažnai svarsto, ar jos laikytinos nusikaltėlėmis ar aukomis. A.Vyšniauskienė pastebėjo, kad sutuoktinius ar sugyventinius nužudžiusios ar pasikėsinusios tai padaryti moterys patyrė jų smurtą.
Štai vienas bandymas nužudyti. Grįžęs namo girtas vyras grasino žmonai. Ši užtrenkė virtuvės duris ir jo neįsileido. Tai vyriškį labai įžeidė, šis trankė duris, grasindamas jas išlaužęs nepalikti moters gyvos. Kai jis pradėjo laužti duris, moteris griebė virtuvinį peilį. Durys neatlaikė, vyras puolė, moteris gynėsi. Kai šis sukniubo ant virtuvės įrankio, moteris iškvietė greitąją. Ji nesitikėjo, kad taip lengvai sužeis vyrą.
Anot Kauno krizių centro vadovės, ypač skaudu, kad šešerius metus kalėjusi moteris negalėjo matyti savo mažamečių vaikų. Motinai grįžus iš kolonijos, šių ryšių nepavyko atstatyti.
Kitos priemonės
Premjeras A.Brazauskas įsitikinęs, kad būtina griežtinti bausmes smurtautojams: “Reikia kažką daryti su tais vyrais. Gal į “daboklę” uždaryti kokioms trims paroms. Ir aišku, kad jiems skiriamos per mažos baudos. Vyrų krizių centras galėtų imtis iniciatyvos parengti reikiamas įstatymų pataisas. Vyriausybė pasirengusi kuo galėdama padėti. Tik duokite pasiūlymų, suteikite informacijos, kokia yra kitų šalių patirtis, kokių priemonių jos imasi”. A.Brazauskas ragino užsiimti ne vien agitacija, bet imtis ir konkrečių veiksmų, kelti tokius faktus į viešumą.
Nuo šių metų pradžios veikiančiame Vyrų krizių ir informacijos centre jau apsilankė daugiau kaip 50 vyrų. “Paprastai į mus kreipiasi išsilavinę vyrai, turintys darbą. Jie supranta problemą ir ieško pagalbos. Tokiems padėti lengviau. Tačiau, ką daryti su tais, kurie serga priklausomybės ligomis, yra iš nedarnių, netgi asocialių šeimų, neturi darbo, pajamų? Juk tokių smurtautojų - dauguma. Baudomis ar kalėjimu jų labai nepagąsdinsi, nors didinti baudas reikia”,- sakė A.Meškauskas.
Jis priminė Skandinavijos šalių patirtį, kad labai efektyvios yra priverstinės specialistų konsultacijos arba specialūs kursai. Jos skiriamos kaip alternatyva baudai. Jei kaltinamas smurtavimu žmogus per tam tikrą laiką į specialistą nesikreipia, nelanko kursų, turi mokėti baudą. “Tikimės, kad tai paskatintų bent kai kuriuos susimąstyti, ką jie daro”, - sako A.Meškauskas. Galvojama apie galimybę smurtautoją laikinai atskirti nuo šeimos. Viena iš bausmių turėtų būti smurtautojui atimta teisė tam tikrą laiką bendrauti su jo šeima. Tada būtų galima ramiai išsiaiškinti situaciją. Dabar dažnai, išvykus policijai ar vyrą sulaikius kelioms valandoms, jis ir vėl grįžta į šeimą ir kerštauja. Moteris kitą kartą vengia skųstis. Ratas užsidaro.
Vyrų neviltis
Krizių centrų darbuotojų pokalbyje su žiniasklaidos atstovais buvo pastebėta, kad smurto aukomis tampa ir vyrai. Anot Kauno nakvynės namų vadovo Zenono Abramavičiaus, dažniausiai jį pataria pusamžiai darbo ir autoriteto namuose netekę asmenys.
Vyrų krizių ir informacijos centro savanoris Algis Davidavičius pastebėjo, vyrai smurtauja iš nevilties, nesugebėdami kitaip parodyti savo svarbos. Pašnekovas mano, kad smurtą galima traktuoti kaip siekį vadovauti ar kontroliuoti situaciją, vengimą parodyti savo silpnumą, bejėgiškumą.
Kas jį paskatino dalyvauti kampanijoje prieš smurtą? “Asmeninė patirtis. Esu nukentėjęs nuo smurto ir pats bandžiau kelti ranką. Augau išsiskyrusioje šeimoje, mano santuoka iširo. Žinau, kad smurtaujantis vyras gali išmokti elgtis kitaip. Noriu dalytis šia patirtimi”,- sakė Vyrų krizių ir informacijos centro savanoris.
________________
______________________________________________________________
_______________________________________________________________________________Ką man reiškia Šatrija? Negalėčiau nusakyti... Man ten gera. Ten mano namai...
2011-09-30
О равных возможностях мужчин и женщин
Straipsnio nuoroda:
О равных возможностях мужчин и женщин
Тийна Ильзен руководит дискуссией на семинаре «Лидерство женщин в современном мире». 4 х фото Эллен КАЛЬЮМЯЭ
в странах Балтии и в Закавказье говорили во время состоявшегося 14 — 17 февраля в Таллинне семинара «Лидерство женщин в современном мире» представительницы двух столь отдаленных географически друг от друга регионов. Однако общее советское прошлое и опыт, накопленный за десять лет независимости, показали, что многое объединяет эти два региона. Речь шла как о проблемах, так и о положительном опыте.
Значительная часть дискуссий на семинаре, организованном Бюро по демократическим институтам и правам человека (БДИПЧ) ОБСЕ и Центром по обучению женщин, была сосредоточена на гендерном анализе осуществляемых и планируемых проектов. Новое слово «гендер» постепенно завоевывает признание как в Эстонии, Латвии и Литве, так и в Армении, Азербайджане и Грузии. Хотя бывают и забавные случаи. Армянские женщины рассказали, как в представленные ими в высокие государственные инстанции документы предложили внести небольшую поправку, изменив «гендер» на «тендер». У азербайджанских женщин, предложивших включить гендер в разрабатываемые проекты, спросили, кто это такой Гендер, на что пришлось ответить, что он хороший человек, всем понравится.
Доклад кандидата медицинских наук, главного специалиста Азербайджана по медицинской генетике Камилы Дадашевой о насилии вызвал живую реакцию участников семинара.
Но, как рассказали представительницы Азербайджана, благодаря программе БДИПЧ, штаб-квартира которого находится в Варшаве, удалось начать дискуссии о равных возможностях мужчин и женщин в самых отдаленных от столицы регионах. В семинарах по гендеру принимают участие женщины разных возрастов и профессий. Руководителю проекта в Закавказье Тийне Ильзен удалось увлечь лидеров многих женских организаций, а также женщин, работающих в парламентах и исполнительных органах власти. Сейчас настало время привлекать мужчин в обсуждение и осуществление проектов с учетом гендерного анализа.
Советник омбудсмена по равным правам в Литве Альгирдас Мешкаускас и депутат Национального собрания Армении Эрмине Нагдалян.
Участники семинара сразу же согласились, что в современном обществе меняется не только традиционный образ женщины, но и мужчины. Из-за растущей безработицы часто женщины берут на себя роль кормильца семьи, а мужчины, утратив свою традиционную роль, теряют мужественность, становятся агрессивными, пьют и часто кончают жизнь самоубийством. По числу суицидов Литва опережает балтийских соседей и Россию, причем значительное число мужчин-самоубийц там в возрасте 40-45 лет.
Депутат парламента Грузии от Абхазии Ада Марчаниа.
Формирование гендерной культуры, взгляд через т.н. «гендерные очки», о которых в своем выступлении рассказала заведующая бюро по равным правам Министерства социальных дел Эстонии Юлле-Марике Папп, начинается с мелочей, например, розетки не только для бритвы, но и для фена в строящейся гостинице. И так шаг за шагом общество сможет уравнять права и возможности женщин и мужчин, изменяя, если это необходимо, действующие политические и экономические институты и структуры.
Подводя итоги дискуссии, женщины отметили, что необходимо найти индикаторы гендерного развития как количественные, так и качественные. В отличие от «тендера», гендер, по их словам, революция, которая осуществляется эволюционным путем. Сотрудничая, можно сделать больше и эффективнее то, над чем сейчас каждая страна работает отдельно. А для этого нужны встречи, подобно только что состоявшейся, обмен информацией, издание методических материалов, учеба с привлечением зарубежных и местных экспертов, совместные яркие акции, более широкое участие в дискуссиях молодежи и представителей СМИ.
Отметив духовное родство двух регионов — Балтийского и Закавказского, — женщины определили дальнейшие шаги и договорились, что вторая встреча при поддержке БДИПЧ ОБСЕ непременно состоится.
Рута ПЕЛЬС
_______________________________
_____________________________________________________
____________________________________________________________________________
* * *
Susėdom susimąstę
Aš ir Ruduo
Senokai nesimatę
Panašūs kažkuo
Mano praretėjo garbanos
Pakosčiu, sulinkau
Ir jį kamuoja darganos
Ir jį pilkoką sutikau
Galėtume šilčiau kur paliūdėti
Bet neisim vien dėl to -
Nes Vasara ten gali sėdėti
Apsikabinus su bet kuo
Lyg Vilniaus bokštai susižvalgom -
Dabar toliau matyti
Ir ašaras ir juoką valdom
Jausmų nėra kam išsakyti
Panašūs mes abu
Gal net draugai geri
Patylėsime kartu
Kol dar vienam kely
2010 m. lapkričio 10 d.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)