2015-10-18
2014-07-04
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/54433
Rūtos Sinkevičienės vedamoje laidoje apie 1991 metų sausio 13 dienos LRT okupaciją ir apie tai kas trukdė, kad dvidešimties metų neužteko užbaigti šią bylą. Po Sausio 13 - osios, perversmininkams užėmus LRT, čia buvo įdarbinta 14 Lietuvos šnipų. Sausio 13 - osios byla per 20 metų vis dar nebaigta. Politikai kaltina prokurorus vilkinimu, šie atsako, kad nieko negalėjo padaryti. Pašnekovai: buvęs LRT generalinis direktorius Skirmantas Valiulis, buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, buvęs televizijos diktorius Algirdas Meškauskas, televizijos režisierė Laima Lingytė, buvusi televizijos diktorė Edita Mildažytė, buvęs agentas Virgaudas Jacukevičius, buvęs Sausio 13 - osios bylos tyrėjas ir tyrimo grupės vadovas Kęstutis Betingis, Sausio 13 - osios bylos tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas, Seimo narys Stasys Šedbaras, Seimo narys Saulius Pečeliūnas, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, generalinis prokuroras Darius Valys, Prezidentė D.Grybauskaitė, Sausio 13 - osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas, žuvusiojo tėvai V.Gerbutavičienė, P.Gerbutavičius, nukentėjęs prie TV bokšto Algirdas Šukys, Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis
Rūtos Sinkevičienės vedamoje laidoje apie 1991 metų sausio 13 dienos LRT okupaciją ir apie tai kas trukdė, kad dvidešimties metų neužteko užbaigti šią bylą. Po Sausio 13 - osios, perversmininkams užėmus LRT, čia buvo įdarbinta 14 Lietuvos šnipų. Sausio 13 - osios byla per 20 metų vis dar nebaigta. Politikai kaltina prokurorus vilkinimu, šie atsako, kad nieko negalėjo padaryti. Pašnekovai: buvęs LRT generalinis direktorius Skirmantas Valiulis, buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, buvęs televizijos diktorius Algirdas Meškauskas, televizijos režisierė Laima Lingytė, buvusi televizijos diktorė Edita Mildažytė, buvęs agentas Virgaudas Jacukevičius, buvęs Sausio 13 - osios bylos tyrėjas ir tyrimo grupės vadovas Kęstutis Betingis, Sausio 13 - osios bylos tyrimo grupės vadovas Simonas Slapšinskas, Seimo narys Stasys Šedbaras, Seimo narys Saulius Pečeliūnas, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, generalinis prokuroras Darius Valys, Prezidentė D.Grybauskaitė, Sausio 13 - osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas Arnoldas Barysas, žuvusiojo tėvai V.Gerbutavičienė, P.Gerbutavičius, nukentėjęs prie TV bokšto Algirdas Šukys, Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis
 |
| Diktorius ruošiasi žinioms. |
2013-12-31
2012-09-03
Apsilankykite mano facebook'e
http://www.facebook.com/algirdas.meskauskas
2012.11.10 mane šnekino " Laisvoji banga"
Garso įrašai > "Šeimininkės dienoraštis". Svečiuose Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas Meškauskas. I dalis
http://www.laisvojibanga.lt/lt/laidos/seimininkes-dienorastis-/seimininkes-dienorastis-sveciuose-vyru-kriziu-ir-informacijos-centro-ikurejas-algirdas-meskauskas-i-dalis
__________________________________________
Plačiau apie tai laikraštyje "Bičiulis" http://www.biciulis.net/?p=758
_____________
2012.11.10 mane šnekino " Laisvoji banga"
Garso įrašai > "Šeimininkės dienoraštis". Svečiuose Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas Meškauskas. I dalis
Kelmės krašto muziejaus direktorei Danutei Žalpienei eksponavimui muziejuje įteikiau kardo makštį (dėklą), kuriame esantys įrašai liudija, kad tai prancūzų meistro, ginklus gaminusio 1770 - 1809 m. darbas.
Plačiau apie tai laikraštyje "Bičiulis" http://www.biciulis.net/?p=758
____________________
___________
Mokslo metų pradžia Vilniaus A.Vienuolio pagrindinėje mokykloje
2012-08-27
2012-08-09
Liepos pabaigoje žurnalas "Šeimininkė" mane pagerbė su šeimyna užmesdamas ant viršelio. Tai pirmas mūsų viešas pasirodymas kartu. Savo visuomeninėje ir politinėje veikloje stengiuosi šeimos narių netrukdyti. Esu jiems dėkingas už supratimą ir pagalbą.
Šis straipsnis kopijuotas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://gyvenimas.delfi.lt/archive/article.php?id=59164623
Vyras stotyje: be bilieto ir lagamino
„Šeimininkė“
2012 m. liepos 23 d. 14:28
Šeimoje svarbūs
trys dalykai: mokėti klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam
žmogui erdvės, įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas
Algirdas Meškauskas
© L.Masio nuotr.
Šeimoje svarbūs trys dalykai: mokėti
klausytis, būti tolerantiškam, suteikti mylimam žmogui erdvės,
įsitikinęs Vyrų krizių ir informacijos centro įkūrėjas Algirdas
Meškauskas. Šios nuostatos šiandien jam leidžia džiaugtis laime ir
pilnatve. Tačiau taip buvo ne visuomet.
Dabar laisvu laiku padedantis vyrams
įveikti užgriuvusias problemas, A. Meškauskas ir pats buvo atsidūręs
situacijose, kai jautėsi lyg klaidžiotų stotyje nežinodamas tikslaus
kelionės maršruto.
Išgyvena vienatvę
Regis, negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, – pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias. Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį. Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus, kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko, nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį, nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas, organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip, juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės, pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti, kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“, – pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami, tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų, širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė. Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas, kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti. Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai – žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei, kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą. Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą, namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais, vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti. Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. – Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi, savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams, stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla, susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta, ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją, Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti. Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa, kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
Išgyvena vienatvę
Regis, negali būti labiau nesuderinamų dalykų negu vyras ir krizė. Bent jau toks tradicinis visuomenės požiūris. Tačiau tai, kad 2001 m. atsiradęs Vyrų krizių ir informacijos centras tebeveikia iki šiol, šią nuostatą paneigia.
„Į mus ieškodami pagalbos dažniausiai kreipiasi vieniši vyrai. Nebūtinai išsiskyrę, bet išgyvenantys vienatvę savo šeimoje“, – pastebi Algirdas.
Konsultuojant centro lankytojus dažniausiai paaiškėja, kad juos į tokią situaciją atvedė labai panašus kelias. Kažkada jie klusniai priėmė vyrams tradiciškai priskirtą šeimos aprūpintojo vaidmenį. Kai nusiplūkę grįždavo namo, konfliktinę situaciją gesindavo paprasčiausiu ir greičiausiu metodu – parodydami diržo sagtį. Mūsų kultūroje tokia tradicija giliai įsišaknijusi.
Ir tautosakoje nerasime ryškaus tėvo vaidmens. Tėvas buvo, bet nutolęs pagarbiu atstumu, panašiai kaip Dievas. Visi gerbia, prisibijo, bet mažai kas yra matęs, lygina A. Meškauskas. Iš tiesų tėvas agrarinėje Lietuvoje visą laiką sunkiai dirbo, parėjęs sukomanduodavo persižegnoti prieš valgant, sudrausmindavo neklusniuosius trinktelėdamas kumščiu į stalą ir tuo jo misija būdavo beveik baigta.
Tai atsispindi net ir poezijoje. Retas poetas yra sukūręs posmą gyvam tėvui. Tik jam mirus, kai išblėsta nuoskaudos, pasimiršta konfliktai, vaikas poetas labai šviesiom spalvom piešia tėvo portretą. Jaunesniosios kartos kūrėjai tiesmukiškesni, nelabai smulkindamiesi kala tiesiai, atskleisdami tėvo nevykėlio charakterį, nebeidealizuoja jo.
Panašiai elgiasi ir šiuolaikinis vyras. Tarpusavio santykiams kurti jis neturi nei laiko, nei noro. Arba yra šventai įsitikinęs, kad tai vyksta savaime, be jokių pastangų. Kai suvokia, kad klydo, dažnai būna per vėlu ką nors pakeisti.
Kelionė be maršruto
Centro įkūrėjui ši būsena primena klaidžiojimą stotyje, kai neturi nei lagamino, nei bilieto. Žvilgteli į tvarkaraštį ir lipi į artimiausią traukinį, nesvarbu, kur jis važiuoja. Todėl šiemet Tėvo dienos paminėjimas, organizuotas Vyrų krizių ir informacijos centro, surengtas Vilniaus geležinkelio stotyje. Taip bandyta atskleisti šiuolaikinio tėvo išgyvenimus, jausmus.
„Stotis yra vieta, kur išvykstama ir sugrįžtama, tai gali būti trumpas sustojimas tarp kelionės etapų, tik stotelė. Gerai, kai čia ateini žinodamas maršrutą, turėdamas pinigų ir bilietą, bet kartais atveda visai kitokios mintys. Lietuvos vyrai pasimetę, keičiasi visuomenė, keičiasi šeima – vienos jų susiduria su sunkumais, kitos išyra“, – metaforiškai dėsto mintis Algirdas.
Tėvystė taip pat labai panaši į kelionę: vieni labai atsakingai jai ruošiasi ir planuoja – vyksta į stotį žinodami maršrutą, o kitus tai ištinka netikėtai, nepasiruošusius – jie į tėvystės traukinį bando įšokti vydamiesi peronu. Todėl valstybės, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų pastangos turėtų būti skirtos tėvystės mokymams organizuoti.
Būtų tikslinga sukurti netgi tam tikrą prievartinį mechanizmą, kad šie mokymai būtų privalomi. Jei tokį profesionaliai parengtą kursą išklausytų visi jaunavedžiai, tikrai būtų mažiau smurto šeimoje atvejų, gerokai sumažėtų ir skyrybų. Daugelį problemų šeimoje lemia tai, kad vyras nepasiruošęs tėvo vaidmeniui, įsitikinęs centre visuomeniniu konsultantu dirbantis A. Meškauskas.
Ar pačiam yra tekę pasijusti, lyg stovėtų stotyje be bilieto ir lagamino?
„Taip, juk esu jau nebe pirmos jaunystės, – šmaikštauja Algirdas. – Juolab kad mano gyvenimas labai spalvingas. Nuo tų spalvų kartais net akyse raibuliuoja. Kai raibuliuoja, nelabai kelionės maršrutą matai. Aš niekuomet neslepiu, kad, kaip ir visi vyrai, esu susidūręs su įvairiomis problemomis.“
Supratimo deficitas
Kokios tos problemos?
„Vyrai labai įsikibę į savo tiesas. Jie nepriima patarimų, kitos nuomonės, pagalbos, kuri padėtų susivokti. Ateina su problema, bet dažniausiai įsitikinę, kad dėl to kalti kiti, tik ne jie patys. Jie nenori suprasti, kad reikia keisti ne tik kitų šeimos narių elgesį, pirmiausiai – savo“, – pastebi centro įkūrėjas.
Kito žmogaus supratimo deficitas taip pat didelė bėda. Dėmesingumo, gebėjimo įsiklausyti. To šeimoje labai reikia. Aš geras, teisingas, o problemas kuria aplinkiniai ir aš su jais vargstu. Su tokiu požiūriu keliaujame nuo vaikystės per gyvenimą Jei kiti šeimos nariai visą laiką turi prie to taikytis, jaustis spaudžiami, tai vis tiek ateis riba, kai jie nebekentės. Tada skyrybos neišvengiamos.
Dažnai nutinka, kad žmonai nusprendus skirtis vyrą ištinka šokas, jis nesupranta, kas staiga pasidarė ne taip, juk viskas buvo gerai, niekas nepasikeitė. Tada jis ima galvoti, ko čia imtis, kad išsaugotų viską, kaip buvo. Viena iš išeičių, kuri atrodo priimtina, yra smurtas. Vyrai jo griebiasi bijodami prarasti kontrolę. Kitų būdų jie paprasčiausiai nemato, atskleidžia tipišką vyrišką požiūrį Algirdas.
Nors vyriškumo samprata sparčiai keičiasi, nepaisant išorinių pasikeitimų, širdies gilumoje vyrai ir jų požiūris į vyriškumą išlieka beveik nepakitę. Vyras gali rūpintis išvaizda, dažytis plaukus, vertis auskarus, laikoma, kad tai vyriška. Šiame technikos amžiuje vyrų ir moterų profesijos, darbai suvienodėję, nebeskirstomi pagal lytį. Tačiau visa tai pakeisti lengviau nei vidinius įsitikinimus.
Eilės mirusiam tėvui
A. Meškausko tinklaraštyje yra skyrelis „Albumas praeitį saugo“. Jame sudėta ir keletas nuotraukų, kuriose matyti Algirdas, skaitantis žinias. „Tėvas fotografuodavo ekraną, – paaiškina jis. – Gal dėl to, kad retokai matėmės.“ Ta proga klausiu, kokie ryšiai jį siejo su tėvu?
„Sunki užduotis juos apibūdinti, nes tėvo jau nebeturiu“, – susimąsto Algirdas ir netikėtai prisimena, kaip ką tik gimusį sūnų jam ligoninėje patikėjo užnešti į kitą aukštą. Meilė, baimė, atsakomybė – viskas susipynė. Panašiai jaučiasi ir kalbėdamas apie tėvą.
„Aš esu tas poetas, kuris tėvui eilėraštį parašiau jam mirus. Keistas jausmas – dabar tėvas man toks brangus, toks mylimas, koks nebuvo realiai bendraujant. Gal ir buvo, bet aš nesugebėjau jo suprasti“, – pripažįsta.
Algirdo atmintyje tėvas išliko kaip svajotojas. Mėgęs būti gamtoje, sportuoti. Jau senatvėje tapo Lietuvos triatlono čempionu veteranų grupėje. Būdamas pensinio amžiaus nuplaukė 9 kilometrus per 5 val. Jo rekordus tektų ilgai vardinti. Algirdą nustebino, kad į tėvo laidotuves surinko labai daug jam nepažįstamų žmonių, kurie nuoširdžiai gedėjo.
„Permąstydamas bendravimą su tėvu suprantu, kad jis man davė labai daug. Tik nemoku įvardinti, ką konkrečiai. Buvo laikas, kai mūsų bendravimas buvo komplikuotas. Buvo ir taip, kad net nesikalbėjome. Dėl to galėčiau kaltinti tik save. Tėvas mėgo ir mokėjo kalbėti. Tylinčio aš jo beveik nemačiau“, – dalijasi prisiminimais A. Meškauskas.
Šeimai pritrūksta laiko
„Koks pats esu vyras ir tėvas? – klausimu į klausimą atsako Algirdas. – Kaip ir dauguma, per daug užsiėmęs, per mažai laiko skiriantis šeimai – žmonai Kristinai, sūnums Algirdui Agniui ir Mindaugui Ignui. Jaučiu dėl to kaltę. Bandau kompensuoti šį trūkumą. Svarbiausia nuostata bendraujant su vaikais – neužgožti jų ir nebūti baudėju. Turiu tokį vidinį įsitikinimą.
Galbūt dėl to, kad ir manęs tėvas niekada nemušė, bardavo, bet rankos nepakėlė, nors būtų buvę už ką. Svarbiausia sukurti tarpusavio pasitikėjimą, ryšį, tada ir sudėtingoje situacijoje susitarsi. Siekiu ugdyti tolerantiškas sūnų asmenybes. Mokau nemenkinti kito, jei jis ne toks kaip visi. Nesityčioti. Užtarti silpnesnį. Daug kalbuosi, aiškinu.“
Ypatingų laisvalaikio tradicijų su sūnumis A. Meškauskas tikina neturįs.
Medžioklei, kuri yra vienas iš jo pomėgių, jie dar per maži. Šiek tiek keblu tas tradicijas kurti, nes yra vedęs antrą kartą. Su vyresniuoju sūnumi Mindaugu iš pirmosios santuokos jiedu matosi dažniausiai tik sekmadieniais. Tačiau buvimas kartu visuomet prasmingas, svarbu pajausti pulsą, kuo sūnus gyvena.
„Stengiuosi taikytis ir prie sūnų, ir prie žmonos, man tai ne kančia, nors ne visuomet jaučiu vidinį komfortą. Bet nemanau, kad kažką dėl to prarandu, ypač vyriškumo prasme. Ne visada taip galvojau ir elgiausi, požiūris keitėsi su metais. Su savimi dvidešimtmečiu šiandien sunkiai sutarčiau. Kiti prioritetai. Šeima man tapo svarbiausia“, – atskleidžia pašnekovas.
Tai jis suprato prieš 8 metus, gimus Agniui.
„Geriau vėliau negu niekada“, – nusišypso. Daugelis supranta tada, kai nuslūgsta emocijos, sukuriama tam tikra aplinka, gerovė. Tuomet atsigręžiama į jausmus, pasigendama artumo, šilumos. Susikuri sodybą, namą, nes dirbai, stengeisi. Bet normalių santykių nėra. Neinvestavai į juos. Nesupratai, kad jie to verti. Nors tam nereikia daug pinigų.
Neužgožia vienas kito
„Kaip šeimoje esate pasiskirstę moteriškais ir vyriškais darbais, vaidmenimis“, – teiraujuosi. „O, dabar galiu šnekėt ką noriu, nes Kristina negirdi, – juokiasi Algirdas. – Nereikia pulti į kraštutinumus renkantis modelį. Jis turi būti toks, kad būtų priimtinas abiem ir nė vieno neužgožtų. Jei šeima laiminga pasiskirsčiusi vaidmenimis tradiciškai, puiku.“
Svarbiausia – vienas kitam nieko neprimesti. Jei moteris mėgsta sukiotis prie puodų, negi vyras puls virti pats? Jei jam patinka meistrauti, negi pasikeis su žmona?
„Mes su Kristina abu viską mokame, galime ir darome, jei reikia. Jai geriau sekasi gaminti, man fiziškai sunkesni darbai tenka, pavyzdžiui, malkų priskaldyti. Bet ir aš moku virti, o ji nesunkiai įveikia vyriškus darbus, –dėsto A. Meškauskas. – Taigi, esame susitarę, kad abu galime bet kada viens kitą bet kokioje situacijoje pakeisti. Gal dėl to, kad abu esame kaimiečiai, mums tai nesukelia problemų? – gūžteli pečiais. – Mes tipiška, tradicinė šeima, tik man labai pasisekė, kad žmona, jei aš ko nepadarau, pati padaro. Ir nešūkauja, nesibara, nezyzia, jei kas.“
Nekyla konfliktų ir dėl to, kad kiekvienas Meškauskų šeimos narys turi savo mėgstamą veiklą ir jai skiria nemažai laisvalaikio.
„Mes stengiamės vienas kitam pakankamai erdvės palikti. Užsiėmusio savimi, savo reikalais manęs namuose būna daug. Esu dėkingas, kad man tai leidžia, kartais paterorizuoja, bet neįkyriai“, – džiaugiasi gražiai susiklosčiusiais santykiais Algirdas.
Jis pastebi, kad šeimos narių bendravimas, buvimas kartu nuostabus kaip tik tuo, kad visi užsiėmę, turi ką veikti, todėl nėra vietos tuštiems ginčams, stumdymuisi. Kristina yra menotyrininkė, menininkė, turėdama laiko kuria sages, užsiima dekupažu. Agnius vis piešia, visos namų sienos jo piešiniais nukabinėtos. Algirdas rašo, skaito, tapo.
Toks pat požiūris
„Man pasisekė“, – pasidžiaugia Algirdas tuo, kad Kristina domisi jo veikla, susijusia su Vyrų krizių ir informacijos centru, nepyksta, kad jam skiria nemažai savo laisvalaikio. Ne kartą iš aplinkinių sulaukęs pašaipų, kad užsiima nevyriškais (paradoksas, juk kalbama apie vyrų problemas), tarsi nerimtais dalykais, jis sulaukia žmonos palaikymo, ji lydi vyrą į renginius.
Prarastą buvimo kartu laiką bent iš dalies kompensuoja tai, kad įstaigos, kuriose abu Meškauskai dirba, – visai greta. Kas rytą kartu jie atvažiuoja į darbą, o po darbo kartu keliauja namo. Visuomet kartu pietauja. Draugai Algirdo klausia, ar neatsibosta, ir sako, kad jie taip negalėtų. Kai šalia tikrai tavo žmogus, tokių klausimų nekyla, patikina Algirdas.
Meškauskai jau ne vienus metus vasarą leidžiasi į ilgas keliones automobiliu. Aplankė Kroatiją, Bulgariją, kelis kartus Italiją. Keliauja truputį laukiniu būdu, be patogumų, blaškosi po kempingus, gali ir kokioje pakrūmėje pernakvoti. Svarbiausia, kad nesusipyksta, nepavargsta vieni nuo kitų, jaučiasi kaip komanda.
„Mums svarbiau ne patogumai, o pamatyti ir patirti naujų įspūdžių, tai mus vienija. Ir čia mūsų su žmona požiūriai sutampa, kaip sutampa požiūriai į gyvenimą ir į daugelį kitų dalykų. Gerai, kad abu esame meniškos sielos, – pasidžiaugia Algirdas. – Aš baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, meninę kalvystę. Tai mano neįgyvendinta svajonė, mano senelis buvo kalvis. Bet tik porą metų dirbau dailininku.“
Kelias tapybos parodas surengęs A. Meškauskas kažkada norėjo į Dailės akademiją stoti. Laimė, garsi dailininkė Sofija Veiverytė, apžiūrėjusi jo darbus, tiesiai pasakė: „Gal geriau tu būk diktoriumi.“ Tuomet televizijoje dirbęs sodraus balso savininkas paklausė patarimo ir įstojo studijuoti žurnalistikos. Šiuo metu dirba „Sodros“ Komunikacijos ir tarptautinių ryšių skyriaus vadovu. Tapyba liko pomėgiu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)